Taip pavadintą Comenius daugiašalės mokyklų partnerystės projektą užbaigė Jiezno gimnazijos mokytojų ir mokinių kelionė į Rumuniją birželio 2-6 dienomis. Projekto vykdymas truko dvejus metus. Jau buvo aplankytos Turkija, Italija (Sardinijos sala), Portugalija, Lenkija. 2013 m. gegužės mėnesį Lietuvoje, mūsų gimnazijoje, savaitę laiko svečiavosi mokinių ir mokytojų grupės iš visų projekte dalyvavusių šalių.
Projekto tikslas daug apimantis: paskatinti moksleivių domėjimąsi visuomenės susiskirstymu bei šalių – projekto partnerių žmonių gyvenimo būdu, skatinant kūrybiškumą ir verslumą kaip galimybę įgyti ir užsitikrinti pragyvenimo šaltinį, skatinti domėjimąsi Europos šalių kalbomis bei tobulinti anglų kalbos įgūdžius, ugdyti socialines kompetencijas, tobulinti gebėjimus naudotis IT. Norime pasidžiaugti: mūsų gimnazijos moksleivių sukurtas projekto logotipas tapo konkurso nugalėtoju ir buvo naudojamas visuose dokumentuose visą projekto vykdymo laiką.
Dveji metai bendros veiklos su šio projekto partnerėmis parodė, kad užsibrėžti tikslai buvo labai realūs ir įgyvendinti su kaupu. Daugeliui mūsų mokyklos mokinių, bendravusių su svečiais iš kitų šalių mūsų mokykloje, vykusių į Lenkiją, Rumuniją, jau nebereikia įrodinėti, kaip svarbu mokytis anglų kalbos, kaip svarbu mokėti šia kalba bendrauti elektroninėje erdvėje. Kaip smagu nuvykus, pavyzdžiui, į Rumuniją, rasti čia jau gerai pažįstamų draugų, kurie ir pasitinka, ir išlydi, kurie visos kelionės metu tavimi maloniai rūpinasi. Ruošdamiesi vykti į šią šalį, dėl vyraujančių stereotipų tapusia vos ne egzotiška, dažnas girdėdavome nusistebėjimus: ką jūs ten pamatysit?..
Tai, ką spėjome pamatyti per trumpą penkių dienų viešnagę, taip pat keturias dienas trukusią kelionę autobusu (pirmyn ir atgal – skirtingais keliais per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją), pranoko visus mūsų lūkesčius. Pirmas įspūdis ne itin maloniai nuteikęs – mums jau tapusi svetima asmens dokumentų labai jau atidi patikra kertant Rumunijos sieną. Ir dar atidesnis romų tautybės berniukų žvilgsnis į mūsų pinigines prie valiutos keityklos kiosko muitinėje… Tačiau, tik išvažiavus iš muitinės teritorijos, pradėjome akimis ir fotoaparatais ryte ryti visus pakelės vaizdus, būdingus tik šiam kraštui: vis aukštėjantys Karpatų kalnai, maži miesteliai su viena ilga gatve ir labai gražūs rumunų namai, išpuošti medžio raižiniais, nudažyti ryškiomis, linksmomis spalvomis, dažniausiai dideli, erdvūs. Jei kieme ir stovi mažas, nerenovuotas namukas, tai šalia jau puikuojasi naujas, dviejų-trijų aukštų būstas. Kiemus juosia aukštos tvoros, bet prie jų stovi suoliukai, ant kurių įsitaisę gražiai bendrauja kaimynai… Mūsų krašte toks vaizdas, turbūt, gerokai nustebintų. Ar ne puiki socialinės kompetencijos ugdymo pamoka? Kad ir per autobuso langą!
Stebėjomės visą viešnagės Rumunijoje laiką. Galima būtų daug pasakoti, ką matėme, ką išgirdome, kiek įdomių dalykų sužinojome.Tačiau man kur kas svarbiau atrodo būtent tas išsaugotas gražus ryšys tarp žmonių, bendruomeniškumas, kuriuo tiesiog spinduliavo mus priėmę Tazlau miestelio žmonės. Nuo mažiausių, darželį lankančių, iki pagrindinės mokyklos mokinių ir visų miestelio gyventojų, besisveikinančių, mojančių mums rankomis, besišypsančių. Kiekvienas galėjome pasijusti lyg brangiausias svečias – gausiai apdovanotas įvairiais vaikų pagamintais darbeliais, privaišintas gardžiais nacionaliniais rumunų valgiais ir gėrimais. Mano kolegė, rusų kalbos ir dorinio ugdymo mokytoja Alvyra Lisauskienė juokavo: „Atsisėdusi į paprastą dviem arkliais pakinkytą vežimą, juo kilome į kalną aplankyti vienos nedidelės avių augintojų fermos, pasijutau kaip karalienė – kelių arklių kinkinių „kortežas“, kuriame sėdėjome ant sėdynių, užtiestų namuose austais užtiesimais, o pagrindinė miestelio gatvė pilna žmonių, palikusių savo darbus ir atėjusių su mumis pasisveikinti. Kaip ir pilni miestelio bendruomenės namai, kuriuose vyko koncertas projekto dalyviams. Ir net nežinau, kas labiau stebino: ar, kad Tazlau pagrindinės mokyklos muzikos mokytoja sugeba uždegti visus mokinius noru dalyvauti tautinių ar šiuolaikinių šokių kolektyvuose, kad daug vaikų groja mandolinomis, kad visi dainuoja, ar, kad visi dėvi tautinius kostiumus, ir matosi, kad tai tiesiog savaime suprantamas dalykas, ar, kad žiūrovų salė pilnutėlė, nors ir didelė. Bet, matyt, šiai bendruomenei ir reikia tokios salės. O tai, kad Tazlau pagrindinėje mokykloje, kur mokosi apie 300 vaikų (panašiai, kaip ir Jiezno gimnazijoje), yra viso labo 1 specialiųjų poreikių turintis mokinukas, ir darbui su tokiu vaiku pedagogai net patirties, sakėsi, nelabai turį, nes jos ir nereikėjo, manau, gali nustebinti bet kurį ne tik mūsų mokyklos mokytoją… Palyginimui galima pasakyti, kad mūsų mokykloje šiais mokslo metais buvo 36 SUP turintys vaikai.
Daug žinių apie šią gražią ir labai patrauklią turistams šalį galima rasti internete. Norėdama papildyti savo įspūdžius po kelionės aš taip pat čia ieškojau informacijos. Pasirodė labai įdomu ir tai, kad Rumunija yra viena iš mažiausiai urbanizuotų valstybių Europoje. 2006 m. čia buvo 2 854 bendruomenės, jungiančios 12 951 kaimą, vidutiniškai kiekviename kaime gyvena 800 gyventojų. O kaimo vietovės sudaro apie 90 % visos šalies ploto. Gal todėl rumunai ir išsaugojo tokį stiprų, nuoširdų bendruomeniškumą, nesugadintą didmiesčiams būdingais bruožais: skubėjimu, susvetimėjimu… Net Niamco apskrities centras Piatra Niamco miestas, kuriame mes gyvenome viešnagės metu, palyginti nedidelis miestukas, kurį pėsčiomis gali lengvai apeiti per pusdienį neskubant, pasidairant į įvairiaspalves rožes kiemuose, į nepaprastai gražius kalnus, supančius šį miestą.
Kiekvieną vakarą sugrįžusios į viešbutį, net ir labai pavargę, kartu su projekto koordinatore mūsų gimnazijoje anglų kalbos mokytoja Janina Bartusevičiene aptardavome matytus įspūdžius ir kaskart pasidžiaugdavome šia kelione. Dailės ir technologijų mokytoja Audronė Jusienė, prieš tai jau aplankiusi Portugaliją, Lenkiją, sakė susižavėjusi ir Rumunijos gamtos vaizdais, ir puikiai apgalvotomis projekto dalyvių veiklomis, ir šeimininkų nuoširdumu. Patenkinti ir mūsų mokiniai – Daina Mazuronytė, Tomas Janušauskas ir Lukas Žuromskas, vienu balsu tvirtinę, kad kelionė pranoko visus lūkesčius. Mūsų vaikai gyveno Tazlau miestelyje, gydytojo, auginančio tris vaikus šeimoje. Svetingi rumunai priglaudė ir visus tris mūsų keliauninkus, rūpestingai juos globojo, lydėjo bendrose kelionėse ir projekto renginiuose. Vaikai turėjo puikią galimybę ne tik praplėsti geografijos žinias, patobulinti gebėjimą kalbėti, rašyti anglų kalba, bet ir užmezgė draugystės ryšius su projekto partneriais, gavo kvietimus ir vėl atvykti į Rumuniją, pasisvečiuoti Turkijoje. Džiaugiamės ir didžiuojamės savo vaikais, puikiai reprezentavusiais ir mūsų mokyklą, ir visą šalį.
Esame dėkingi mūsų entuziastei mokytojai Janinai Bartusevičienei ir visiems šio projekto partnerių – užsienio šalių koordinatoriams už galimybę geriau pažinti Europos šalis, pakeliauti, už tuos nepakartojamus įspūdžius, kurių niekada nesuteiks net patys gražiausi vaizdai kompiuterio ekrane.
Projekto veikla yra finansuojama iš Mokymosi visą gyvenimą programos, kurią Lietuvoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas ir finansuoja Europos komisija. Šis rašinys atspindi tik autorės požiūrį, todėl komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.
Jiezno gimnazijos mokytoja metodininkė Ramutė Bubnienė
