Vilija Čiapaitė
Rodos, metai truko vos keletą mėnesių po pirmosios parodos „Po grindim 2021“. Ir štai jau antrą kartą Prienų kultūros ir laisvalaikio centre šurmulys. Jau antrą kartą jaunimas susibūrė bendram tikslui, prižadino rūsio patalpas, kad jose būtų jaučiamas gyvenimo pulsas.
Parodos atidarymas
Parodos atidarymo metu susirinkusieji susipažino su jaunimu, dirbusiu prie projekto, kad paroda „Po grindim 2022“ sulauktų dar didesnio susidomėjimo, paskatintų ne tik jaunimą, bet ir suaugusius panaudoti patalpas, kurios būna užmirštos, nors jose gali vykti veiksmas arba jose virtų jaunyste persisunkęs gyvenimas…
Šiais metais vadovavimo vairą perėmė Karolis Pūkas. Šį kartą paroda „Po grindim 2022“ turėjo jau truputį kitokią viziją. Kiekvienas turėjo savo erdvę ir joje paliko savo gyvenimo antspaudą, kuris tarsi šleifas ar nematoma praeito gyvenimo epizodo dalis buvo vaizdžiai perkelta į rūsius.
Čia apsilankęs kiekvienas galėjo panirti į vaizduojamojo meno ir muzikos sinteze patobulintą makrokosmosą. Tarp eksponatų – ne tik piešiniai, šviesos instaliacijos, skulptūros, filmai, bet ir jiems pritaikyti garsiniai takeliai bei efektai, baldai. Čia galėjai pamatyti tai, kas galbūt nekėlė niekam jokių sentimentų. Čia jie atrado savo vietą – ar grindis, ar sienas, ar lubas.
Jaunimas triūsė ilgai ir neparodydami nuovargio. Juk tai jų minties, dvasinio polėkio ir vidinės stiprybės išraiškos, kuriomis pasidalino su mumis, žiūrovais.
Be abejo, kai kas nesupras, o gal nenorės įžvelgti jaunimo pasiųstos minties žinutės, tačiau ji jau paleista, ir tai virto tuo, kas yra ten, po grindimis.
Taigi Tarptautinė jaunimo diena palaipsniui įgavo pagreitį. Tačiau, ko galima tikėtis kitais metais? Visiškai tikiu, kad jaunimas išradingas ir gana raiškiai moka išsakyti savo mintis ne žodžiu, bet per meniškąją prizmę. Ir tai bus nuostabu, jei šis liepsnojantis laužas nenustotų degti, kad jo ugnis taptų jaunimo laidu į saviraiškas, kurių nevalia užgniaužus laikyti savyje.