Nuo sausio 17 dienos Birštono muziejus lankytojus kviečia aplankyti parodą „Kernavės didikai. XIII–XIV a. istoriniai kostiumai“. Spalvoti audiniai, tviskantys brangiųjų metalų bei stiklo papuošalai, išskirtiniai ginklai traukę akį prieš 700 metų, meistriškumu stebina ir šiais laikais – kostiumus sudaro daugiau nei 60 rekonstruotų aprangos dalių, o dauguma jų pagaminta pagal XIII-XIV a. technologijas, kurioms būtinas amato išmanymas ir kruopštus rankų darbas. Paroda glaudžiai siejasi ir su Birštonu, kuriame XIII-XIV a. būta valdovo rezidencijos, o po apylinkes neabejotinai jodinėjo puošni diduomenė, veikusi pagal griežtas taisykles, pripildytas valdžios ir galios simbolių, apeigų, ritualų. Šiuolaikiniam žmogui perskaityti viduramžių aprangoje užkoduotą simboliką ne visuomet lengva, tad apie tai bei kostiumų rekonstrukcijos virtuvę kalbamės su projekto vadove, rekonstrukcijos bendraautore, eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ nare Edita Gile.
Esate projekto sumanytoja, vadovė. Tokios didelės svajonės bei projektų sumanymai neateina „iš nieko“, tad kiek metų teko keliauti iki šios idėjos suformulavimo ir įgyvendinimo?
Kad sugalvotum tokią idėją… Idėjos kartais kyla spontaniškai, tačiau eini iki jų ilgai. Atrodo, kad darai įvairius darbus, bet po to supranti, kad jie visi vedė link to vieno didelio, svarbaus, kuriame reikšmingomis tampa visos anksčiau surinktos patirtys. Paauglystėje mėgau kurti ir modeliuoti drabužius, užsiimti rankdarbiais, domėjausi istorija. Vėliau teko ir kostiumų rekonstrukcija užsiimti, tad šis projektas ne pirmas toks, tačiau pirmas toks brandus savo turiniu, kokybe, komandos stiprumu. Galiu pasakyti, jog iki tokios didelės kokybinės ir kiekybinės apimties užaugau po truputį, mažais žingsneliais. Kernavę pasirinkau taip pat sąmoningai – gyvenu netoliese, tad šis paveldo perlas man labai artimas. Taip pat turėjau ir įgyvendinau labai didelę svajonę rekonstruoti Kernavės didikų puotas – jose valgytą maistą, gėrimus, ritualus. Norėjosi gyvai rodyti ir pasakoti istoriją, žmones nukelti 700 metų atgal, tad iškilo istorinių kostiumų poreikis. Iki mūsų komandos niekas nebuvo išsikėlęs tokio ambicingo tikslo – rekonstruoti būtent diduomenės kostiumus, ne tiesiog istorinius, o tuos, kurie yra puošnūs, turintys ryšių su kunigaikščiais ir yra skirti statusui pabrėžti.
Parodoje matome rezultatą, tačiau kaip atrodo rekonstrukcijos procesas? Daug apie tai papasakota projekto leidinyje, kurį siūlome paskaityti ir muziejaus lankytojams, tačiau ne visi turi laiko ar noro skaitymui, o ir leidinio apimtis ribota – tikrai ne visi rekonstrukcijos užkulisiai ten aptarti.
Iš tiesų knygoje siekėme paprastais žodžiais atskleisti istorinių kostiumų gimimo procesus. Rekonstrukcijoje negali remtis savo įsivaizdavimu, kaip viskas galėjo atrodyti, viskas turi būti pagrįsta. Nors kai kurių archeologinių radinių, pavyzdžiui, tekstilės, randama labai mažai, vis tiek remiamasi tam tikra metodologija kaip galimai teisingiausia istoriškai atkurti kostiumą. Reikia daug žinių, konsultacijų, vėl ir vėl vartyti tas pačias knygas. Ištinka nuostabūs dalykai – atrodo, kad šimtą kartų žiūrėjai ir tiktai 101 kartą pamatai tai, ko visada ieškojai. Būtent pasiruošimas, duomenų surinkimas yra pati ilgiausia ir sunkiausia, nors ir nematoma, šio darbo dalis, kad rezultatas būtų paremtas archeologiniais, istoriniais šaltiniais, kad iš ikonografijoje pavaizduotų detalių susidarytų visuma. Patirtis rodo, jog kai kurias detales vėliau norisi perdaryti, o kai kurios intuityvios prielaidos buvo teisingos ir vėliau atrandi įrodymų, jog iš ties taip puoštasi. Pavyzdžiui, siūdami sau drabužį, nesusimąstome, kokius siūlus ar audinį naudoti, kokias siūles rinktis. O rekonstruodamas kiekviename žingsnyje klausi ir ieškai – kokie siūlai galėjo būti tuo laiku, kokius įrankius turėjo, kaip siuvo? Tuomet dar ir dar kartą bandai atrasti informacijos. Įprastai pasiūti suknelę reikia vienos dienos, siuvant rankomis – gal 2 ar 3 dienų, tačiau kai tai darai su istoriniu pagrindimu, su kiekvienu žingsniu turi vis kažką pasitikslinti, išbandyti ir gali būti, jog iš pirmo karto net nepavyks. Rekonstruotus kostiumus sudaro 60 skirtingų gaminių ir didžioji jų dalis nesigavo iš pirmo karto – buvo persiuvami, perdaromi, kol pasiektas geriausias rezultatas.
Ar skaičiavot rekonstruktorių darbo apimtis valandomis?
Tas skaičius neįsivaizduojamas… Įprastai užsisakai pas meistrą, kad pagamintų pavyzdžiui, papuošalą, ir nesupranti, kodėl jis tiek kainuoja. O juk tam,kad galėtum įgyvendinti sumanymą, turi būti sukaupęs patirties, įgūdžių, žinių, reikia ir noro gilintis. Rekonstrukcijoje tai labai svarbu. Karoliukais siuvinėdama mažesnįjį apgalvį skaičiavau laiką – 20 valandų darbo. Prie didesniojo praleidau 100 valandų ir tiesiog nustojau skaičiuoti, kiek dar užtruksiu – tai labai kruopštus ir laikui imlus dalykas. Tokio projekto nesigauna padaryti be noro, užsidegimo, meilės savo darbui. Man labai pasisekė, kad žmonės patikėjo mano idėja, noriai prisidėjo ir visa meistrų komanda buvo itin profesionali, netaupė laiko, savo darbo. Dalis gaminių padaryta visiškai savanoriškais pagrindais, visi, kas prisidėjo prie šio projekto, skyrė gerokai daugiau širdies ir laiko nei tai leido jiems skirtas finansavimas. Rekonstrukcijoje taip būna – kai supranti, kiek visko jau padaryta, imi savo santaupas ir darai iki galo, kad pasiektum patį geriausią rezultatą. Manau, kad svarbiausias dalykas renkant komandą ir yra idėja. Nes jei ji „neužkabina“, labai sunku įtikinti imtis tokio masto darbų.
Kostiumai atrodo įspūdingai, tačiau tai ne tik spalvos, tai ir simboliai, kuriuos reikia mokėti skaityti. Į ką pirmiausiai patartum atkreipti dėmesį bandantiems suvokti diduomenės aprangos prasmes?
Taip, iš tiesų, ne tik rekonstrukcijoje, bet visoje istorijoje esama detalių, kurias tenka iššifruoti. Joms atskleisti skirtas parodą lydintis leidinys, o pati paroda orientuota į vaizdinį įspūdį, kurį gali išsinešti. Labai didelė atsakomybė tą vaizdinį kurti, nes po to sunku pakeisti. Jei kostiumo rekonstrukcija neteisinga, parengta neatsakingai – daroma žala istorijai. Kostiumai, kuriuos matote parodoje, atkurti pagal valdžios simbolių sampratą. Tie simboliai – ne tik drabužiai, bet ir papuošalai, ginklai, ritualai. Viskas, kas diduomenei leido save rodyti kaip kitokios, dangiškos kilmės. Galima sakyti, jog statuso ir kilmės demonstravimas buvo diduomenės darbo dalis. Tiems, kurie ateina į parodą, patarčiau atkreipti dėmesį, kiek nedaug skirtumų vyriškų ir moteriškų drabužių siluetuose. Net aukštesnio ir žemesnio statuso didikų aprangos modeliuose tie skirtumai nedideli, tačiau svarbia tampa kokybė – naudotų audinių, metalų brangumas, papuošalų dydis. Vertinant to meto kostiumus, patarčiau atsiriboti nuo dabartinio pasaulio supratimo, grįžti į laikotarpį, kur žmonės gyveno be elektros ir kitų mums savaime suprantamų dalykų. Pavyzdžiui, mūsų rekonstruotame laikotarpyje Lietuvos teritorijoje dar nebuvo horizontalių audimo staklių, tad pats audinys buvo labai brangus, jam pagaminti reikėjo didelių laiko, darbo sąnaudų. O jei audinys dailiai nuaustas, ryškių spalvų – tampa dar brangesniu. Puošyba, prabanga siekta išsiskirti iš aplinkinių žmonių. Kai ateina auksu spindintis, ilga tunika, kailine kepure pasidabinęs didikas, jis išties atrodo neįprastai, nekyla abejonių, koks jo statusas.
Kovo 14 dieną 17 val. Birštono muziejaus lankytojus kviečiame į istorinio kostiumo rekonstrukcijos edukaciją. Ko gali tikėtis ten apsilankę birštoniečiai ir miesto svečiai?
Labai norisi pasidalinti ne tiktai rekonstrukcijos proceso virtuve, bet ir perteikti istorinio kostiumo atkūrimo pagrindus, suteikti žinias, kaip pačiam susikurti tokį kostiumą ar jo akcentus. Tikiuosi, jog edukacijos dalyviai išeis žinodami nuo ko pradėti, kaip pasigaminti norimą aprangos detalę, kaip ją dėvėti. Suprantama, kad tokio istorinio detalumo, kokio siekėme mes, kasdieniniam gyvenime žmonėms nereikia, tačiau kostiumo detalės neabejotinai dera ir dabartyje. Pati modeliuodama, dėvėdama istorinius kostiumus pastebiu, jog, pavyzdžiui, tunika yra labai gražus drabužis, tinkantis pasipuošti ir šiais laikais. Ji gali būti puikia alternatyva, kai norisi ryšio su protėviais, su istorija ir galbūt šiek tiek kitokio rūbo nei XIX-XX a. tautinis kostiumas. Mane iki šiol stebina ir to meto suknelių universalumas. Į edukacijas atsinešu savo drabužius, juos leidžiame pasimatuoti visiems norintiems ir matau savo suknelę dėvimą skirtingų moterų – aukštų, žemų, didele ar maža krūtine. Ir kas kartą ištinka nuostaba – drabužis prisitaiko prie kito žmogaus ir tampa jo dalimi, tarsi būtų pasiūtas būtent tam žmogui. Man atrodo, kad tai toks unikalus dalykas, kai pats apdaras randa ryšį su žmogumi. Tokia suknelė atrodo stebuklinga, turinti burtą prisitaikyti ir gražiai atrodyti nepriklausomai nuo modelio mažumo, didumo, figūros ypatumų.
Juk išties, tais laikais kokybiškas drabužis buvo turtas, jis ne tik lydėjo visą gyvenimą, bet galėjo būti paveldimas. Ypač suknelė turėjo prisitaikyti prie gyvenimo eigoje besikeičiančio moters kūno.
Taip, žmogaus kūno pokyčiai – nuolatinis procesas. Prisiminkime, jog tuo laikotarpiu vidutinė gyvenimo trukmė buvo apie 40 metų, o moteris per savo gyvenimą turėjo iki dešimt nėštumų. Tad kūnas visą laiką keitėsi, jis turėjo prisitaikyti prie rūbo arba rūbas prie jo, tad tai galėtų būti viena iš suknelių universalumo priežasčių. Kalbant apie vyriškus kostiumus – to meto ikonografijoje vyrų su pilvukais nėra, jie atsiranda tik pas vienuolius. Gyvenimas, turbūt, nebuvo toks sotus ir patogus, lyginant su mūsų laikais. Pristatydama to meto valgius nuolat akcentuoju – dabar turime kambario dydžio virtuvę su aibe spintelių ir įsivaizduojame, kad ir anksčiau valgyta įvairiai, su daug pagardų. Iš tiesų buvo keletas lentynų puodams ir prieskoniams susidėti, tad per daug nieko ir neprikaupsi. Nors diduomenės puotos ir buvo prabangios, tačiau daugeliui tokie valgiai nebuvo pasiekiami.
Ačiū už pokalbį. O susidomėjusiems primename, jog į istorinio kostiumo rekonstrukcijos edukaciją galima registruotis Birštono muziejuje.
Birštono muziejaus vyr. rinkinių kuratorė Nijolė Vailionytė
Nuotraukos Aistės Marijos Daubaraitės
