Ignas Mineikis
Prieš gerus metus Prienų futbolo bendruomenę sudrebino ypatinga žinia – prieniškis Mantas Karčiauskas, atstovaudamas Prienų komandoms, pelnė 100-ąjį įvartį ir tapo išskirtinio pasiekimo rekordininku. Būtent šis įvykis pastūmėjo pasikalbėti su Mantu ir išgirsti jo pasakojimą apie įsiliejimą į futbolo sąjūdį, pelnytus įvarčius ir ateities planus.
Pradžia
Straipsnio herojus gimė Prienuose, Birutės ir Algimanto Karčiauskų šeimoje. Iki 6 metų visi gyveno Vytauto gatvėje priešais Sodros pastatą, o vėliau persikėlė į Paprienę. Pasak Manto, būtent Paprienės kiemai tapo pirmosiomis kamuolio spardymo aikštelėmis, o žinių lopšiu tapo antroji vidurinė mokykla (dabar „Revuonos“ pagrindinė mokykla).
Mantas prisiminė, jog į futbolo treniruotę jį atvedė klasiokas Saulius Bučas. Tiesa, pirmoji Manto reakcija buvo gan keistoka: „Kam lankyti treniruotes, kai kamuolį galima spardyti ir kieme?“ Visgi, vaikinukai pradėjo lankyti futbolo treniruotes. Pradžioje stabilumo buvo mažai, nes treneriai keitėsi gan dažnai, kol juo netapo Marius Giro.
Pasak Manto, tai buvo labai atsakingas žmogus, kuris galutinai įtraukė į futbolo karuselę, įdiegė suvokimą, jog futbolas – ne tik kamuolio spardymas, bet ir fiziškumo, ištvermės poligonas.
„Iki šiol gerai prisimenu jo inicijuotą mėnesį be kamuolio, kurio metu visas dėmesys buvo nukreiptas į fizinius krūvius. Buvo sunku, bet po kelių savaičių situacija pradėjo keistis. Po krosų į Bagrėnų kalną ir atgal, po bėgiojimų tarp beržų ir tarp pas kelininkus paskolinto inventoriaus visi jautėmės žymiai užtikrinčiau“, – pasakojo Mantas.
Anot, pašnekovo, viso pasiruošimo nauda pasijuto tada, kai šalies vaikų futbolo čempionate buvo užimta antroji vieta, o į priekį praleista tik Vilniaus komanda. Manto teigimu, jų komanda buvo rimta konkurentė visiems varžovams. „Tai buvo geras jausmas“ , – tikino M. Karčiauskas.
Po sezono pabaigos, pasak Manto, Marius Giro visiems įteikė lapukus, kuriuose buvo surašytos individualios programos. „Labai sąžiningai kiekvieną dieną vykdžiau greičio bei fizinius pratimus ir jau pirmose naujojo sezono rungtynėse pajaučiau, jog esu labai greitas, pilnas jėgų ir tai suteikė dar daugiau pasitikėjimo“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Žingsnis į pagrindinę komandą
Septyniolikmetis M. Karčiauskas buvo pakviestas prisijungti prie pagrindinės Prienų komandos, kuri tuo metu žaidė šalies antroje lygoje.
Tada komandoje žaidė Lietuvoje gerai žinomas profesionalus futbolininkas Remigijus Žukauskas. Kartu jis buvo ir treneris. Manto teigimu, R. Žukauskas viską buvo paėmęs į savo rankas. Vedė treniruotes, rodė pavyzdį, o suburta komanda buvo labai konkurencinga: „Man, 17-mečiui, tas sezonas labai įsiminė, nes pagal įmuštus įvarčius buvau antras II lygoje“.
Manto teigimu, R. Žukauskas ir duodavo velnių, ir gyrė, mokėjo pralinksminti. Iš kitos pusės, buvo tolerantiškas, stipraus charakterio. Bendrai paėmus – unikalus žmogus. „Visada stebėjausi Remigijaus ištverme. Prieš darbą bėgiojo, paskui visą dieną darbe, po darbo treniruotės, rungtynės, o jis visada žvalus“, – apie savo futbolo dievaitį pasakojo Mantas.
Mokslai ir daug futbolo
Būdamas 19 metų pašnekovas įstojo į Kauno technologijos universiteto aplinkos inžinerijos ir chemijos fakultetą. Vėliau baigė magistro studijas. Kaip ir galima buvo tikėtis, Mantas įsiliejo į KTU futbolo komandą, kuriai atstovavo apie 10 metų. Bet Prienų komandos nepamiršo, nors ir padvigubėjo krūviai. „Būdavo per savaitę reikėdavo sužaisti ir ketverias rungtynes. Pripažįstu, būdavo labai sunku, bet pareiga visada imdavo viršų“, – tą laikotarpį prisimindamas teigė Mantas.
Pokalbio metu pašnekovas mielai dalijosi prisiminimais apie savo gyvenimą ir aistrą futbolui. „Mes neturėjome dabartinių sąlygų, bet buvome laimingi, jog galime žaisti futbolą arba tiesiog spardyti kamuolį tarp medžių. Treniravomės aikštelėse su natūralia, nors ir kalvota danga. Futbolas buvo gyvenimo dalis ir smagu, kad šiame kelyje atsirasdavo žmonės, kurie nuolat palaikydavo aistrą futbolui“, – pasakojo M. Karčiauskas.
Aišku, pasiektos pergalės tą aistrą padvigubindavo. Pašnekovas prisiminė 1988 m. turnyrą Kaune. Anot jo, mažai kam žinoma Prienų komanda iškovojo bronzos apdovanojimus, o jis pats tapo rezultatyviausiu turnyro žaidėju. „Tai buvo įsimintina akimirka, nes kaip prizą gavau knygą „Pasaulio čempionato futbolo žvaigždės“, – teigė rezultatyviausias visų laikų Prienų futbolininkas.
22 metų būdamas Mantas pradėjo darbinę veiklą ir futbolo dar padaugėjo, nes reikėjo atstovauti 3 klubams. „Toks buvo laikas, bet spėdavau visur, nors neretai jėgų jau likdavo mažai, o dabar į aikštę išbėgu vilkėdamas tik Prienų komandos aprangą “, – tikino pašnekovas.
„Gyvenu Kaune, bet gyvenamoji vieta deklaruota Prienuose“
Pasak Manto, nors jis su žmona Dovile gyvena Kaune, jo gyvenamoji vieta deklaruota Prienuose: „Nesvarbu, kur gyvenu ar gyvensiu, Prienai visada lieka mano širdyje“.
Pasak rezultatyviausio Prienų žaidėjo, nors futbolas jo gyvenime jau nuo senų laikų, bet prieš kiekvienas varžybas atsiranda jaudulys ir savotiška įtampa.
„Visada blogai jaučiuosiu, kai nepavyksta išnaudoti gerų progų. Jei komanda pralaimi, tas jausmas dar stiprėja. Bet pergalės atveju liūdesys nepastebimai kažkur iškeliauja“, – mintimis dalijosi Mantas.
100-jo įvarčio belaukiant
Kai buvo paskelbta, jog Mantas Karčiauskas yra pelnęs 99 įvarčius, prasidėjo 100-ojo įvarčio gaudynės. „Prieš kiekvienas rungtynes treneris Tomas sakydavo, jog visi perdavimai turi būti skirti Mantui ir tai buvo toks spaudimas, kurio tikrai nesitikėjau. Vienose rungtynėse įvartį pelniau, bet jis nebuvo įskaitytas. Buvo nusivylimas. Visgi, atėjo laikas ir įmušiau per rungtynes ir 100-ąjį, ir 101-ą įvarčius. Tai buvo didžiulis įvykis, nes sveikino visi – ir žaidėjai, ir treneriai, ir sirgaliai. O man didelė garbė, kad šis pasiekimas pasiektas atstovaujant savo gimtojo miesto komandai, nes pats esu Prienų miesto dalimi“, – tikino pašnekovas.
100-ojo įvarčio savininkas, paklaustas, kodėl vaikystėje pasirinko būtent futbolą, atsakė sąžiningai, jog ir pats gerai nežino, bet įsitikinęs, jog taip lėmė likimas, nes, anot jo, į futbolą atsitiktiniai žmonės neateina.
„Man pasisekė, jog savo futbolo kelyje sutikau ne vieną asmenybę, kuri mokėjo ne tik užkrėsti futbolo „bacila“, bet ir palaikyti jo dvasią. Marius Giro, Remigijus Žukauskas, Marijus Makštutis, Kęstutis Deltuva – tai tie žmonės, kurie skirtingais etapais visada buvo šalia. Prienuose tęsiasi tradicijos. Vaikus treniruoja vietiniai diplomuoti specialistai, kuriama futbolo piramidė. Yra rajono valdžios palaikymas, todėl manau, kad Prienų futbolo ateitis šviesi“, – savo įžvalgomis pasidalino M. Karčiauskas.
Atsakydamas į klausimą apie savo ateitį Mantas buvo atviras, jog nežino konkretaus atsakymo, bet užtikrintai pasakė, jog dar išbėgs į aikštę su Prienų komandos marškinėliais.
Pokalbio pabaigoje pašnekovas pasidžiaugė, jog per visą savo karjerą išvengė rimtų traumų, nors mažų pasitaikydavo. Nors, net tada, kai reikėjo rinktis tarp galimybių ir norų, visada laimėdavo noras, o ne sveikas protas. „Mano svajonė – išbėgti į atgaivintą Paprienės stadioną ir sužaisti dar ne vienerias rungtynes už Prienų komandą. Tai vieta, kur aš pradėjau savo kelią futbole, dalyvavau pirmajame stadiono prisikėlime, norėčiau pamatyti ir antrąjį. Tai unikali vieta, mintimis dalijosi berniokas iš Paprienės, kuris didžiosiomis raidėmis įrašė savo vardą Prienų futbolo istorijoje.
O aš įsitikinęs, jog Prienų jaunimui yra ko siekti. Manto rezultatyvumo rekordas siekiams yra geras tikslas. M. Karčiausko išsakyta frazė: „Futbolas – viso mano gyvenimo aistra, kurios užgesinti neįmanoma“ tiksliai apibendrina jo meilę futbolui.
