Vilija Čiapaitė
Daugelis menininkų teigia, jog lieti akvarele yra ganėtinai sudėtinga. Tačiau pamilus šią techniką – nepamirši jos įstabaus gebėjimo sužavėti savo trapumu.
Stakliškių gimnazijos direktorė Loreta Šernienė pakvietė atvykti į jos vadovaujamą mokymo įstaigą ir pravesti dailės pamoką. Sutikau. Juk pajutus tą nepakartojamą dažų ir vandens sąlyčio jausmą, labai norėjosi pasidalinti tuo su mokiniais.
Pamoka. Mokiniai, vis dar bijantys sugadinti savo darbelius – obels žiedus, pradėjo pažintį su liejimu popieriaus lape. Iš pradžių tai buvo gana sudėtingas procesas. Vaikai susikaupę bandė atrasti vandens ir dažų draugystę. Viena mokinė tiesiog pabijojo sugadinti piešinį. Apkabinau, nuraminau ir parodžiau gražiausią begarsę muziką popieriaus lape. Ir, patikėkit, jai tarsi prakalbo teptukas, dažai, vanduo. Visi kvietė prieiti, kad pamokyčiau, kaip tai gaunasi. Vaikai džiaugėsi, kad kiekvienas lapelis tarsi įgauna gyvybę, prakalba. O tai nuostabus jausmas, kuomet klasė prisipildo nuostabių obels žiedų, it sodas, pilnas obelų.
Dvi pamokos vaikus suvienijo, o aš pakėlusi galvą suvokiau, kad jei nors vienas vaikas pamils šią techniką, vadinasi, jis išgirdo muziką, kurios neišgirs šaia stovintis.
Vykdama namo vis bandžiau atsukti laiką atgalios… Juk taip gera nepajusti laiko tėkmės, kuomet vaikams bandai atiduoti tai, ko pati išmokau be niekieno pagalbos, patarimo. Piešimą ir tai, ką darai, reikia jausti širdimi ir pačias mažiausias smulkmenas pamatyti akimi, o dažų ir vandens muzikos klausytis ausimis.
Tačiau reikia pripažinti, jog baigus įvairias dailės mokyklas netampi dailininku. Juo gimstama. Tai didieji pasaulio meistrai, kurie visa esybe panirę į meną savo darbais stebina visa pasaulį. Tad jei nori tapyti, lieti akvarelę – nesustok. Tik dirbdamas tobulėji ir pasieki tokių rezultatų, kokių išmoksti pats remdamasis savo vidiniu pasauliu.
