Paminklai statomi išėjusiems Anapilin, tačiau Danutei Zieniūtei buvo pastatytas neįprastas paminklas – išleista tamsiai mėlynais kietais viršeliais knyga, papuošta ovalinėje kamėjoje švytinčiu jos portretu. Ar ne tokio paminklo trokštų poetė, žvelgdama nuo puraus debesėlio ir besiklausydama žmonių pasakojimų apie jos kūrybą.
O tokį neįprastą atminimą jai paruošė mylintys ir gerbiantys žmonės, kurie supo D.Zieniūtę visą gyvenimą. Tačiau reikėjo darbščių rankų, kad knyga – paminklas mus pasiektų. Knygą surinko ir parengė dvi D. Zieniūtės mokinės, kurių gyvenime mokytoja paliko ryškų antspaudą, tai Anelė Zurlienė ir Onutė Andrulevičienė.
Viešnios, pristatydamos knygą, papasakojo kelius, kaip teko rinkti mylimos mokytojos rankraščius, kaip jautėsi, liesdamos juos. Daug eilėraščių išmoko mintinai, nes jie tarsi upeliai įsiliejo į jų širdis.
Šiemet mokytojai Danutei Zieniūtei būtų sukakę 85-eri. Deja, ji išėjo žymiai anksčiau, 1974 metais. Apie buvusią mokytoją visi kalba su meile. Juk ji ne vieną pastūmėjo eiti jos pažymėtu gyvenimo keliu. Ji prikėlė amžinam gyvenimui savo eilėse Stakliškių miestelį, gamtą, žmogų. Juk tai eilės, besiliejančios, o gal, geriau pasakius, trykštančios šiltu geizerio fontanu ir dalinančios meilę artimam ir svetimam, teikiančios duoklę gamtai, meilei ir žmogui.
Knygelės pristatyme kalbėjo Stefa Juršienė, Anarsija Adamonienė ir dar keli svečiai, kurių prisiminimuose D. Zieniūtė išlikusi kaip nuostabi draugė, gera mokytoja ir puiki poetė. Jai pastatytas paminklas – tai duoklė už jos nuveiktus darbus.
Vilija Čiapaitė
