Kokia didelė Žemė ir kokia maža Lietuva. Gaublys vaizduoja visą Žemės rutulį, o Lietuvą jame lengvai uždengsime pirštu. Mums nėra nieko brangesnio už šį žemės lopinėlį, kur nuo senų senovės gyveno lietuviai. Tai kraštas, kuriame mes gimėme, kurį šimtmečiais gynė mūsų protėviai. Vienas iš tų „ginklų” – pelkės, į kurias įviliodavo priešus.
Mūsų mokykloje jau ne pirmą kartą kalbama apie žemės grožį, gyvūnų, augalų pasaulį. Dažnai vyksta gamtosauginiai renginiai. Paskutinis iš jų – Pelkių dienos paminėjimas. Ta proga biologijos mokytoja Onutė Žvaliauskienė pakvietė svečių: mokslų daktarą, Nemuno kilpų regioninio parko vyr. ekologą Žydrūną Preikšą ir NKRP Prienų lankytojų centro administratorę Loretą Šaltienę. Jie, pasitelkę vaizdinę medžiagą, įdomiai papasakojo apie pelkes. Stebėjome gražius vaizdus, klausėmės paukščių balsų…
Sužinojome, kad pelkės – nuolat įmirkusios teritorijos. Jos susidaro užankant ežerui arba užpelkėjant sausumai. Lietuvos pelkių gylis – nuo 5 iki 8 metrų. Susipažinome su dviem pagrindiniais pelkių tipais – aukštapelkėmis ir žemapelkėmis. Žemapelkes maitina gruntiniai vandenys, jose daug vandens ir įvairių augalų. Aukštapelkes maitina tik krituliai, vandens gausu tik pavasarį, augalų mažai. Laikui bėgant, pelkėse iš augalijos liekanų susidaro durpių klodai. Opi problema dabartiniu metu – pelkių pavertimas durpynais.
Įsitikinome, kad pelkės – įdomus reiškinys ir nepakartojamas vaizdas. Saugokime šį Lietuvos turtą!
Mūsų mokykla pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Nemuno kilpų regioniniu parku, tad bendrausime ateityje, dalyvausime jų organizuojamuose renginiuose ir žygiuose.
Ignė Kukankaitė, Balbieriškio pagrindinės mokyklos 8 klasės mokinė
