Tai, kas nutiko mūsų tautai po 1940-ųjų okupacijos – baisu, nežmoniška ir nepamirštama. Mes apie tai kalbame ir garsiai pasakojame pasauliui jau nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, tačiau, regis, tik dabar, karo Ukrainoje šviesoje, kitos Europos tautos pagaliau ima suprasti, kad visa tai – žiauri tiesa, kad ne be reikalo mes reikalaujame komunizmo nusikaltimus prilyginti nacizmui. Kaip sakė minėjime Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti jieznietė Bronislava Vinskienė, daug žinoma faktų apie trėmimus, žudynes ir persekiojimus, bet tai toli gražu dar ne viskas – dar yra žmonių, kuriems per skaudu atverti dvasios žaizdas, per sunku prisiminti ir kalbėti. Bet tai daryti reikia, anot klebono Rolando Bičkausko, būtina prisiminti, būtina paliudyti ir perduoti ateities kartoms tai, kas nutiko mūsų tėvams ir seneliams, kad tokia praeitis nebūtų šlovinama ir jos ilgimasi, kad istorijos baisumus suprastų ir priimtų į širdis ir mūsų jaunimas.
O jaunimo Jiezne, mylinčio Tėvynę ir norinčio jai tarnauti, yra. Per pamaldas, skirtas tremties ir žudynių aukoms atminti, garbės sargyboje su savo kuopos vėliava stovėjo jaunieji šauliai, dar keli naujieji nariai davė iškilmingas priesaikas Dievo ir susirinkusiųjų akivaizdoje. Jaunimas savo jausmus parodė ir eilėmis, dainomis bei įtaigiais žodžiais ir minėjime prie paminklo žuvusiems Jiezno krašto partizanams. O kiek daug turėjo pasakyti vyresnieji – tremtį ir kalinimus išgyvenusieji liudininkai, praeities skaudulius menantys jų palikuonys. Visų jų pasisakymuose skambėjo viena tema – tai, kas buvo tada, neturi pasikartoti nei dabar, nei vėliau kada nors.
Gausiam minėjimo dalyvių būriui partizanines ir patriotines dainas dovanojo svečiai iš Vilkaviškio, šaulių vokalinis ansamblis. Į šį susiėjimą atvyko ir Seimo narys Sergejus Jovaiša, jo padėjėjas mūsų rajone, TS-LKD Prienų skyriaus vadovas Kęstutis Palionis, kiti šios partijos, Šaulių sąjungos nariai. B. Vinskienė, dėkodama visiems, kam ši diena svarbi, daug gražių žodžių skyrė Jiezno seniūnijos seniūnui Algiui Bartusevičiui, kurio pastangomis atminimo vietos ir kapinės seniūnijoje pavyzdingai tvarkomos ir prižiūrimos.
Ypatingai svarbus tos dienos akcentas buvo Jiezno jaunųjų partizanų dovana gimnazijos vadovui Povilui Veteriui. Kasmet birželio 14-ąją susirenkantys buvusieji pogrindininkai šiemet atvežė mokyklai jų mirusio vado Jono Gruzdzevičiaus-Erelio apdovanojimo Vyčio kryžiaus ordinu dokumentus.
Dvi svarbios birželio dienos atėjo ir praėjo. Ateis jos ir kitąmet, ir dar vėliau, o prisiminimai apie tuos seniai praėjusius laikus kasdien lankysis baisumus patyrusiųjų atmintyje. Tačiau gyvųjų liudininkų vis mažėja. Tad tiems, kas perima iš jų prisiminimus, dokumentus ir kitus liudijimus, skiriama svarbi užduotis – ne tik saugoti tai, bet ir dalintis su kitais, kad tautos istorijos žinojimas būtų kiekvieno savastimi.
