Pakuonyje labai nedaug įstaigų, kurioms rūpi kultūra, dvasinis augimas. Todėl smagu, kai tos nedidelės jėgos susivienija. Organizatoriai pakviečia ir kitus bendraminčius. Pakuonio biblioteka, laisvalaikio salė ir pagrindinė mokykla ne tik vietinius renginius ruošia, bet nuolat kviečiasi svečių iš toliau.
Vyresniųjų klasių mokinius ir visus mėgstančius eiliuotą žodį, neseniai pradžiugino labai prasminga rusiškos poezijos popietė ,,Jeigu mylėti…“ Svečias mūsų rajono žmonėms pažįstamas, rusiškai kuriantis poetas Jurijus Gapaniuk savo kūrybą skaitė vis pakomentuodamas, paaiškindamas eilėraščio gimimo aplinkybes, papasakodamas įvairias savo sudėtingo gyvenimo detales. Buvo daug kalbama apie žmogaus būties prasmę ir pagrindą – meilę. Susimąsčiusių klausytojų akys tarsi gėrė kilnumo, taurumo kupinas mintis, išreikštas eilėmis ir paprastų gyvenimo faktų interpretavimu. Sunkiau suprantamus tekstus pats autorius išversdavo po eilutę arba atpasakodavo pagrindinę mintį, nuteikdamas taip, kad jau vientisas eilėraštis galėtų ne tik lavinti vaikų sunkokai suprantamą rusų kalbą, bet paliestų mintį ir širdį.
Bibliotekininkė Marija Žaromskienė, kultūros darbuotoja Marija Gudauskienė ir pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja rusų kalbos mokytoja Audronė Vaicekauskienė bei visi popietės dalyviai džiaugėsi malonaus, talentingo svečio apsilankymu, jo kūryba ir paskleista dvasine šiluma. O mokinukai be to dar turėjo galimybę pajusti taip retai kasdieniniame kaimo gyvenime besutinkamos rusų kalbos grožį ir patys ją tobulinti.
Kitą niūrią, ūkanotą rudens dieną mokyklos salėje nuostabiai džiugiai suskambėjo garsios solistės, tarptautinių konkursų laureatės, ypatingo soprano savininkės Sigutės Stonytės balsas. Lietuviškai, prancūziškai, švediškai, vokiškai dainuojami žaismingi kūrinėliai džiugino mažus ir suaugusius. Solistė ne tik dainavo. Ji mokė, kaip reikia atsikvėpti, kaip sudėti lūpas, išsižioti, kad balsas kiltų, švariai skambėtų ir džiugintų klausytojus. Visa tai tarsi pakartojo ir įtvirtino mūsų muzikos mokytojos Vilijos Račkienės pamokas. Be abejo tokie patarimai vertingi ir suaugusiems dainos mylėtojams. O po smagių bendrų pasidainavimų, po fotografavimosi su didžiausiais gerbėjais viešnia pakvietė nors trumpai pažaisti jos mėgstamą tenisą. Norinčiųjų kaipmat susidarė būrys. Tik gaila, autobusiukas į namus vežti jau senokai laukia, tai laimingųjų nebuvo labai daug. Bet jų įspūdžiai neužmirštami.
Džiaugiamės svečiais, kurie paaukoja savo laiką, nebijo kelionės nepatogumų ir praskaidrina mūsų rudenišką kasdienybę, dovanodami gražią dainą, prasmingas mintis ir savo širdies šilumą.
Ona Zmejauskienė
