Vilija Čiapaitė
Rugpjūtis, vainikuotas Švč. M. Marijos Ėmimo Į Dangų švente, šį kartą pakoregavo renginių scenarijus. Pakuonyje tradicinė šventė taip pat įgavo savotiško bendruomeniškumo akcentą, tačiau pasibūti joje magiškai traukė ne vieną ne tik pakuoniškį, bet ir svečius.
Atvykome į Pakuonį šiek tiek anksčiau. Labai norėjosi įsijausti į dvasinių vertybių, kuriomis gyvena pakuoniškiai, svarbą. Visur gėlių gausa, tačiau ne šiaip priraškytų iš darželių prie namų, bet ir iš laukų. Gėlės meniškai surištos į puokštes, kurios nuo alinančio karščio tarsi stengėsi išlikti budrios. Juk ir šventės pavadinimas – Žolinė, tad kiekvienas augalėlis, kiekvienas žolynėlis šią dieną turi labai svarbių žinių mums, žmonėms. Prieš šventę žmonės nešėsi į bažnyčią šventinti vaistingųjų žolynų, gėlių, javų puokštes. O tik po to atėjo į parapijos parką.
Magiška žolynų galia seniau ir dabar
Pašventinti žolynai turi savo privalumų… Net yra sakoma, kad šventintos vaistažolės veiksmingesnės, todėl jomis gydomi sunkiai susirgę žmones ir gyvuliai. Sudžiovintus žolynus senolės vis dar laiko pirkioje už šventųjų paveikslų ar ant aukšto, o griaudžiant smilko jais namus. Beje, senoliai dar laikosi tradicijos šventintais žolynais aprūkyti pirmą kartą leidžiamus į lauką gyvulius, kad juos apsaugotų nuo nelaimių, kad sveiki būtų, kad karvės daugiau pieno duotų. Dar daug visokių tradicijų seniau būta, tačiau kaimas jaunėja ir tik žolynų šventinimas bei jų laikymas namuose vis dar išlikęs.
Taigi, nešini šiais gražumais pakuoniškiai rinkosi į parapijos parką, kur šurmuliavo žmonės užbaigdami paskutinius paruošiamuosius darbus.
Šventinis pasibuvimas parapijos parke
Beje, šių metų šventės tema – skrybėlės. Jų buvo pilna. Papuošti stalai, suolai, net šiaudų ryšuliai puikiai derėjo, o atvykstančios į renginį moterys atrodė kaip tikrų tikriausios damos. Skrybėlės buvo ne tik puošmena, bet ir puikiai tiko pasislėpti nuo kaitrių saulės spindulių.
Pagaliau šventė buvo pradėta vaidilutėmis apsirengusių merginų šokiu „Kepurine“. Susirinkusius pasveikino charizmatiškasis ir visų mylimas Pakuonio klebonas Rimas Pilypaitis. Būtent jis sujungia, suveda draugėn, prisideda prie šventės organizavimo. Jo buvimas drauge su visais – tai pagarba kiekvienam žmogui.
Pagaliau pasibūnant šalia vienas kito norisi ir pasigardžiuoti skaniu valgiu. Parko pakraštyje kvapai viliojo. Čia galėjai pasrėbti rūgštynių sriubos, suvalgyti šiupininės, dar tolėliau čirviniais blynais pasmaguriauti, o prie kavytės ir pyragas „skruzdėlynas“ labai tiko.
Netoliese palapinėse buvo prekiaujama bižuterija, medumi ir dar kitokiais mažmožiais. Na, kokia šventė be širdžiai malonių smulkmenų.
O scenoje vyko veiksmas! Moterų vokalinis ansamblis, vadovaujamas Renatos Žibienės, „Rė Nata“, prisiderinęs prie šventės temos, žaviais balsais tarsi pakvietė būti drauge, o folkloro ansamblis „Obelėlė“ (vad. Renata Žibienė), kad jau užtraukė, taip priversdami dainuoti ne vieną ir džiaugtis pasibuvimu. Beje, daug susidomėjusių sulaukė kapelos iš Kauno „Smilga“ šėlionės scenoje.
Netoliese stovinti sienelė, kur buvo galima nusifotografuoti, sulaukė ne vieno panorusio įsiamžinti, o skrybėlės taip pat buvo panaudojamos meniškai nusiteikusiems.
Kaip sakoma, tie, kurie norėjo linksminti – atrado savo ervę, kam norėjosi pasiklausyti nemokamos meninės programos – sėdėjo ir klausėsi, kas norėjo pasmaližiauti – rado ir gardumynų. Taigi koreguotas scenarijus niekam nesukliudė pabūti drauge, pasidžiaugti buvimu vienas su kitu. Juk metai bėga ir kaskart susitikimas tampa brandžiu, tvirtu. Tad tereikia pašėlioti, pabendrauti, kol tam yra laikas ir sąlygos.
O vakarop šventės vairą į savo rankas perėmė jaunimas. Scenoje pasirodžiusi pop grupė „Bernužėliai“ linksmino ne tik jaunimą, bet ir vyresnius.
