Pakuonio bibliotekoje šiuo metu eksponuojama kaunietės tapytojos Aušros Kristinos Kojelavičiūtės natiurmortų paroda. Produktyviai kurianti menininkė, tapanti akademinės mokyklos stiliumi, parodoje „Pasveikinimas“ pristato devynis tapybos darbus, kuriuose ji atskleidžia gėlių ir stiklo indų harmoniją, žaidžia šviesos atspindžiais, subtiliais atspalviais. Realistinis tapybos pobūdis leidžia autorei išgryninti akademinio piešimo teikiamus privalumus: žiūrovui priimtiną šilumą, natūralumą, gamtos gyvastį.
Aušra prisimena piešusi nuo vaikystės ir apie nieką kitą nesvajojusi, tačiau kelias į tapybą buvo ilgas. Tėvai nepalaikė dukters idėjos būti menininke, bet ilgesys menui ir tapybai niekur nedingo – kas, kad dirbo vyr. ekonomiste, įgijusi inžinierės specialybę aukštojoje mokykloje. Tapytoja ypač ryškiai prisimena kelionę į Peterburgą, kai ji, septynmetė, apsilankė Ermitaže. Sako, kad ją iš ten teko ištempti kone už pažastų, o vėliau, slapčia nuo tėvų, susirado menininkų parduotuvę, kurioje savarankiškai nusipirko aliejinių dažų – dvi tūbeles, kaip amuletą – ir saugoja iki šiol. Aušrai didelį įspūdį padarė rusų tapytojo Ivano Šiškino peizažai, o potėpių tekstūra įstrigo ilgam. Namuose susiradusi nespalvotą Mikelandželo reprodukcijų knygą, ji vaikystėje kopijavo Siksto koplyčios lubų freskas. Pernai, nukeliavusi į Romą, galėjo jas pamatyti „gyvai“, palyginti su savo fantazijos ir vaizduotės sprendimais. „Tik piešdama ar tapydama sustabdau laiką ir jaučiuosi jo nešvaistanti“, – pasakoja A. K. Kojelavičiūtė. – „Džiaugiuosi galėdama į rankas paimti teptuką, – rodos, pats Aukščiausiasis tada su manimi. Tapau, nes noriu pasakyti tapybos kalba tai, kas tūno viduje, ką mato sielos akys. Tai nepavaldus žmogui, nežemiškas grožis, oro virpėjimas, saulės spindulys vandenyje, jūros galia, gėlių kuždesiai, tobula žmogaus kūno estetika ir tas tyras vaikas kiekvieno sieloje. Noriu akimirkai sustabdyti visatos kvėptelėjimą, absoliučią harmoniją ir ja pasidalinti. Niekam iš mūsų nelemta pasiekti Kūrėjo tobulumo, bet prisiliesti prie kūrybos – leista“. Šiuo metu intensyviai kurianti menininkė teigia, kad jos tikslas – būti savimi, tikėti kūryba ir kalbėti žmonėms tapybos kalba.
Meditacijomis išmokusi nuraminti protą, menininkė teigia matanti spalvas, kokių nebūna dailininko paletėje. Daiktai, supantis pasaulis tampa matomas atomų ir molekulių lygmenyje. „Tada suprantu, koks didingas yra mus supantis pasaulis, teikiantis galimybę tapti vieniu su visais“, – sako Aušra, jaučianti dėkingumą už gilesnį žinojimą ir kitokį pasaulio regėjimą, atsiveriantį tapybai. Menininkė jį perteikia formomis, spalvų niuansais, tepamų dažų sluoksniais.
A. K. Kojelavičiūtė pirmąja savo mokytoja vadina menotyrininkę, tapytoją Henriką Savičianskaitę, su kuria susipažino netikėtai, pavėžėjusi automobiliu. Ši pažintis lėmė ryžtingą apsisprendimą tapti menininke. Davusi keletą piešimo pamokų, Henrika patarė toliau gilinti žinias Antano Martinaičio dailės mokykloje, lankyti suaugusiųjų pamokas. Joje dėstė Andrius Valius, Antanas Obcarskas, Gražina Kuprevičienė. Aušra jautėsi patekusi tarp savų. Vėliau ji tapybos, akademinio piešimo įgūdžius gilino pas prof. Praną Griušį, lankė dailininko Gintaro Zubrio studiją. A. K. Kojelavičiūtė yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, rengia personalines parodas, dalyvauja bendrose menininkų parodose bei konkursuose.
Jolita Linkevičiūtė, humanitarinių mokslų daktarė
Paroda Pakuonyje veiks visą kovo mėnesį. Ją galima laikyti pasveikinimu pačiomis įvairiausiomis šio mėnesio progomis – sugrįžusio Pavasario, Tarptautinės moters dienos, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos, o gal ir kieno nors gimtadienio. Maloniai kviečiame!
Bibliotekininkė Marytė Žaromskienė
dailūs , dekoratyvūs paveikslai