Vilija Čiapaitė
Jau tapo tradicija, kai, birželio 23-iąją Beržyno parke švenčiama trumpiausia naktis metuose – Vasarvidžio (Joninių) šventė. Jonìnės – krikščioniška šventė, Jono Krikštytojo gimimo diena, švenčiama birželio 24 d. Jų šventimas glaudžiai susijęs su vasaros saulėgrįža, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Daugelyje šalių ši šventė ir tam tikros jos tradicijos siejasi su ikikrikščioniškomis vasaros saulėgrįžos šventėmis. Dėl to daug kur švenčiama šv. Jono išvakarėse, naktį iš 23 į 24 d. Lietuvoje tai Rasos arba Kupolės, Latvijoje – Lyguo.
Beržyno parkas ošė
Atėjusius į parką praleido vartai, papuošti žolynais, o juose stovintys pasitiko su tyru šaltinio vandeniu, kuriuo, kaip sakė pasitikdami svečius, nusiplovę rankas, veidus turėjo atjaunėti ir nuginti šalin visas negandas. Lininiais abrūsais (rankšluosčiais) šluostė rankas, o kartu ir linksmai šypsojosi. Juk perėjus vartus, kiekvienas galėjo pasijusti šventės dalimi. Susitikusieji linksmai plepėjo ir ieškojo, kur gi galima nusipinti vainiką. Netyčia, o gal tyčia, užsimaukšlinę vaininkus Jonai ir Janinos vaikštinėjo, linksmai juokavo ir vis laukė grupės „Bernužėliai” pasirodymo. Prie aukšto medžio ant šiaudų ryšulių sėdinti edukologė Emilija Petrauskaitė, per dieną prisikupoliavusi laukuose žolynų, kai ką mokė nusipinti vainikus.
Jie įgauna stebuklingų galių, mat šią dieną surinktus žolynus ir iš jų nupintus vainikus būtina išsaugoti iki kitų metų Rasos dienos. Senieji vainikai sudeginami Joninių naktį. Taip senoliai sakydavo, kad sena pasibaigtų, o prasidėtų nauja. Daug, oi daug padavimų žinanti edukologė Emilija pasakojo pindama laukiantiems savo vainiko! Ir štai, užgrojus nuotaikingai grupės „Bernužėliai” muzikai ir uždainavus grupės nariams, parkas atgijo dar labiau, net pradėjo ošti, šlamėti. Juk tik tokiai muzikai reikia skambėti lietuvių liaudies tradicijas puoselėti norintiems žmonėms… Vakaras užslinko netikėtai, tad buvo uždegtas Joninių laužas, menantis, jog dienos nuo šios nakties pradės trumpėti, ir naktis pamažu ilgėti. Tad pinti vainikai, laužo šviesa ir linksmi pasibuvimai priminė, kad vasara jau skaičiuos trumpėjančias dienas, primindama, kad kiekvienas mėnuo, tai vienų darbų pradžia, o kitų – pabaiga.
