Vilija Čiapaitė
Laikas vis stumia tolyn mūsų senolių paveldą – dainas, posakius, šokius. Tačiau kaskart atsisukdami pastebime tai, kas svarbiausia – mūsų ištakas, kuriose skamba lietuviškas muzikinis folkloras. Jaunimas vis dažniau suvokia, kad senolių palikimas labai svarbus kiekvienam.
Štai, Prienų kultūros ir laisvalaikio centre kasmet vykstanti folkloro šventė „Oi būdavo, būdavo…” sukviečia muzikantus, dainininkus, pasakorius iš viso rajono, kad pasidalintų su mumis, žiūrovais, pačiu brangiausiu ir nuostabiausiu turtu – lietuvių liaudies dainomis, pasakojimais, patrepsėjimais, kurie buvo mūsų senolių gyvenimo dalis.
Ši šventė – tai tarsi atvira istorijos knyga, kuria dalijamasi su žiūrovais, kurie, deja, ne itin gausiai susirenka į tokio pobūdžio renginius.
Kaip žinia, lietuvių liaudis apdainuodavo visus ūkio darbus, šventes, susiėjimus.
Gal tokia mūsų dainų gausa susijusi su tuo, kad per Prienus tekantis Nemunas skiria, o kartu ir jungia Suvalkiją su Dzūkija, gal dėl to, kad Prienai – dviejų tarmių kraštas. Juk kiekvienas kraštas turi savo tautinio paveldo ypatumus – dainas, papročius, gal todėl renginyje dalyvavę muzikantai meniškai pademonstravo savo krašto ypatumus.
Šaunu, kad kolektyvai savose programose supažindino su tradicinėmis apeigomis, šokiais, lietuvių liaudies dainomis bei pralinksmino smagiais pajuokavimais.
Šventė „Oi būdavo, būdavo…” baigėsi, tačiau reikia tikėtis, jog ir kitais metais susitiksime su kolektyvais, išradingai supažindinusiais su tautinio paveldo ypatumais, kurie labai svarbūs, nes tik tokių renginių ir švenčių metu suvokiame, koks turtingas mūsų kraštas, nes čia skambėjo ir vis dar skamba dainos, kurios it atgarsis susilieja su šiuolaikiškumu ir virsta mūsų gyvenimo dalimi.
