Tarmės, kurias paliko mūsų protėviai, žavi ne tik mus, bet ir tuos, kurie kalbos nemokėdami pakreipę galvas bando įsiklausyti į nuostabų jų skambesį. Ir nei laikas, nei patys žmonės, mylintys Lietuvos praeitį, neišsižadės gražių tarmių, dainų, šokių, patarlių, padavimų, pasakojimų…
Kovo pirmosios dienos džiugina mus ne tik pavasario dvelksmu, bet ir žinia, jog šiais metais folkloro šventėje „Oi būdavo, būdavo…” 28-tąjį kartą visų kolektyvų programos bus peržiūrimos kompetentingos komisijos narių: Lietuvos liaudies kultūros centro folkloro poskyrio vyriausiosios specialistės Audronės Vakarinienės ir Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto Humanitarinių mokslų daktarės, Tautosakos archyvo skyriaus vyresniosios mokslo darbuotojos Rūtos Žarskienės. Joms teko nelengva misija – išklausyti ir pastebėti kolektyvus, kurie dalyvautų respublikinėje Dainų šventėje „Čia mano namai”. O kad nepamirštame savo ištakų, mums parodė būtent šis renginys, į kurį nors ir nedaug, tačiau vis tik atvyko liaudiškos dainos ir šokio gerbėjų bei mylėtojų.
Kad komisijos narėms misija nelengva, tikrai nejuokavau, nes šventėje dalyvavo keturi pasakoriai: savo istorijas porino Gerutė Davidavičienė ir Vytautas Davidavičius iš Naujosios Ūtos ir stakliškietės Janina Armanavičienė bei Vida Beliukevičienė. Adolfas Tamošiūnas iš Išlaužo laisvalaikio salės armoniką virkdė ir dar pasirodė 11 kolektyvų iš Skriaudžių („Kanklės” ir, be abejo, „Kankliukai”), Balbieriškio („Dūmė”), Prienų („Gija”), Šilavoto („Akacija”), Pakuonio („Obelėlė”), Jiezno (du kolektyvai „Jieznelė” – vaikai ir suaugusieji), Ašmintos folkloro kolektyvas, Stakliškių („Stakliškės”) ir Birštono („Raskila”).
Pasakoriai nuotaikingomis istorijomis privertė ne vieną linksmai pasijuokti, o kolektyvai ne tik liūdnas dainas rypavo, o ir linksmai savo dainomis susirinkusius nuteikė, šokio ritme net kojos kilnotis kai kam pradėjo.
Norisi pasidžiaugti, kad folkloro šventėse vis daugiau ir daugiau jaunimo ir vaikų pamatome, kurie savo buvimu išties džiugina ne tik susirinkusiuosius, bet ir primena, kad ištakos tikrai nebus užmirštos ir bus kam perduoti mūsų senolių išmintį bei gražias liaudiškas dainas bei šokius.
