Iš ciklo “Neišgalvotos istorijos“
Vilija Čiapaitė
Ankstyvosios braškės visada masino vaikus. Nuostabus jų kvapas viliote viliojo, o saldžiarūgštis skonis maloniai pasklisdavo burnoje, kuomet prinokusią uogą prispausdavai prie gomurio. Neapsakoma! Marinos tėvai taip pat prisodino dvi lysves braškių, kad vaikai nesikėsintų į netoliese gyvenančios kaimynės uogienojus. Šios būta keistokos: niekada burnon neįsidėdavo nei vienos braškės (taip atrodė vaikams), o skindama dėdavo į krepšelius ir anksti ryte skubėdavo į turgų, kur, kaip sakoma, iš pirmų rankų pardavimas buvo labai geras. Susitrynusias braškes taipogi parduodavo, nors ir pigiau. Niekada kaimynė braškėmis nepavaišindavo kaimynų, neduodavo ūsų ataugų (o šie ir neprašydavo, nes žinojo, kad jų negaus). Nuravėjusi braškių ežias – ūgius sunaikindavo.
Turgūs miestelyje būdavo sekmadieniais ir trečiadieniais, tad braškėms pakakdavo laiko sunokti. Bet štai Marina pasikvietė savo brolį Jonuką pasikalbėti. Abu kaip didžiausi sąmokslininkai nutarė ankstyvą antradienio rytą nukakti į kaimynės braškyną paskanauti neapsakomai didelių ir gaivių uogų. Kaip nekeista, tačiau mažieji neklaužados pakirdo šeštą ryto ir virpėdami nuo ankstyvo ryto darganos pakrūmėmis nuliuoksėjo per rasotą pievelę. Rytas buvo palankus, nes didelis rūkas slėpė mažuosius nuo tų, kurie galėjo juos pamatyti. Aukštoką kaimynės tvorą vaikai įveikė nesunkiai. Rūkas tirštėjo, tačiau mažieji puikiai žinojo, kur raudonuoja kelionės tikslas. Pirmosios braškės buvo gana rūgštokos, o paskui, įsidėję po braškę į burną, abu vaikai vienas kitam šypsojosi ir, pakėlę nykštį viršun, lenkėsi vis kitos. Vaikai net nepastebėjo, kad tirštas rūkas išsisklaidė, o tyliai, ant pečių užsimetusi chalatą, jų link ėjo kaimynė. Jos piktą veidą staiga pakeitė šypsena, nes pamačiusi laimingus, nuo uogų apraudusiais veidais vaikus ji pradėjo garsiai juoktis. Aprimusi nuo juoko ramiu balsu paklausė: „Tai ar skanios uogos? Reikėjo paprašyti, pati būčiau priskynusi“. Vaikai sukluso ir, lėtai atsisukę vienas į kitą, o paskui į kaimynę, staiga suriko. Kojos tarsi įaugo į žemę, žandikauliai sustingo, o rankos, laikančios uogas, tarsi pakibo ore. Tačiau nenugirdę paskutinių moters žodžių, jau po kelių sekundžių pilnais braškių žandais nėrė tvoros link. Bandė perlipti, tačiau dabar tvora jiems pasirodė dar aukštesnė. Kaimynė prie jų prisiartino dar kartą ir, tyliai atidariusi netoliese esančius vartelius, tepasakė: „O varteliai neužkabinti. Galite išeiti ir čia“. Marina ir Jonukas, it išgąsdinti zuikiai, pasišokėdami išsprūdino pro juos. Atlėgus baimei, braukdami uoguotas rankas per rasotą žolę, pasižadėjo daugiau nebeeiti pas kaimynę braškiauti.
Mama būtų net ir nesužinojusi apie vaikų išdaigą, tačiau kaimynei atnešus krepšelį braškių ir pasakius, kad lai vaikai pasmaližiauja jos išaugintomis uogomis, jai kilo įtarimas ir, ištardžiusi vaikus, sužinojo jų uogavimo ypatumus. Po pasakojimo ji, palingavusi galvą, griežtu tonu prisaikdino smaližius, kad šie daugiau nebeeisią į kaimynų sodus.
Tačiau laikas nenumalšino smaližių pažado. Po kelerių metų subūrę penkių paauglių grupelę sugalvojo pasmaližiauti kolektyviniuose soduose. Tuomet visos grupės vadė Marina išaiškino, kad nevalia išbraidyti uogienojų, reikia pasilenkus apčiupinėti krūmą ir, pajutus minkštas uogas, skinti. Taip jie, apčiupinėdami kiekvieną krūmelį ir smaližiaudami uogomis, pamatė, kad sodo keliuku dviratį varosi kažkoks vyras. Visi it susitarę sukrito į ežias. Braškių kereliai paslėpė uogautojus. Tik vargšeliui Jonui ramiai begulint staiga ant nugaros užšoko sodo gyventojas kačiukas. Jonas, pamanęs, kad kažkas jį už vagiliavimą griebia už marškinukų, šoko iš slėptuvės ir rėkdamas pradėjo bėgti. Kiti, sugulę slaptavietėse, nesuprato kas atsitiko, tik pamatė, kad dviratį varęs vyras užšoko ant jo ir, greitai mindamas pedalus, nukūrė miestelio link.
Nepatyrę uogautojai, eidami namo, juokėsi ir sumušę rankas į vieną kumštį prisiekė, kad tokių nuotykių daugiau nebeieškos ir skanaus tik savo daržuose išaugintomis uogomis. Jie pripažino, kad uogos visur vienodo skonio, o kačiuko šuolis ant neprašyto svečio nugaros buvo dar vienas priminimas, kad nevalia brautis į svetimas valdas.
