Kai prieš aštuonerius metus viena Prienų kultūros ir laisvalaikio centro darbuotoja ištarė, kad Prienų rajonui reikalingas klojimo teatras, už šios minties, kaip sakoma, užkliuvo Anelė Lukjančuk. Besidairant klojimo, tarsi Dievo apvaizda, akiratyje užkliuvo Naujosios Ūtos seniūnijoje, Serbentinės kaime Aldonos Lietuvininkienės sodyba, kurioje buvo atrastas vos ne autentiškas klojimas. Tuomet teko paplušėti, kad ant aslos būtų galima vaidinti. Kaip žinia, senuose klojimuose retai išlieka senovinių rakandų, kažkada tarnavusių sodybos šeimininkams, o čia jų apstu. Susižavėjo tuomet Anelė tuo klojimu, ir tik dėka jos begalinio užsispyrimo klojimas kasmet atgimsta ir sukviečia tuos, kurie nebijo tikros kaimiškos aplinkos, braškančio šieno kamblio dūrimo į šoną, skraidančių uodų, vis besitaikančių miestietiško kraujo nugvelbti. Taigi prieš tuos aštuonerius metus į klojimo teatrų festivalį atvyko Prienų kultūros ir laisvalaikio dramos studijos kolektyvas, kaimynai birštoniečiai ir saviškiai, naujaūtiškiai. Pirmas blynas tikrai neprisvilo, nes visus sužavėjo ne tik klojimas, bet ir renginys, apylinkių gamta. Kitais metais pirmą kartą apsilankę elektrėniškiai ir panevėžiškiai buvo taip sužavėti, kad kasmet lig šiolei atvyksta ir su malonumu vaidina kaimo išsiilgusiems žiūrovams. Šiemet į festivalį atvyko Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro dramos kolektyvas (rež. Angelė Jaruševičienė) su Jono Skirskio „Moderniška kaimo moterimi“, Elektrėnų kultūros centro dramos kolektyvas (rež. Nijolė Skorubskienė) su Eugenijaus Ignatavičiaus „Sidabrinėmis skyrybomis“, Kruonio kultūros centro Kalvių skyriaus kolektyvas „Brasta“ (rež. Janė Bernotienė) su pačios režisierės sukomedinta „Raudonkepure“, Panevėžio dramos studija „Arka“ (rež. Roma Žostautienė) su Liudvikos Didžiulienės – Žmonos „Barbora paviliojo“ bei N.Ūtos laisvalaikio salės mėgėjų teatras (rež. Anelė Lukjančuk) su Liucijos Kanapeckienės „Dora moteris“.
Kiekvienas pasirodymas turėjo savo „šarmo“. Juose buvo išjuokiami blogi žmonių įpročiai, mažų miestelių ir kaimų problema – apkalbos, tinginių vedybos. Visi spektakliai turėjo savitą humoro spindulėlį, išryškinusį žmonių silpnybes, kurių apstu.
Trumpų pertraukėlių metu buvo tarmiškai skaitomos ištraukos iš kūrinių, o vietinė poetė Galina Vokietaitytė-Popierienė nudžiugino savo eilėmis.
O kai vaidinimai buvo suvaidinti, tradiciškai visi susibūrė prie didelio puodo, kuriame garavo iš laukų pririnktų ir gardžiai išvirtų rūgštynių sriuba. O stalas buvo nukrautas skanumynais, tad sveteliai namolio pilnais pilvais išlydėti buvo. O kad toks šaunus renginys įvyktų, buvo neapsieita be ramstelių – Prienų kultūros ir laisvalaikio centro bei Savivaldybės, Žemaitkiemio ir Naujos Ūtos bendruomenių, o ir pačios šio renginio ašies – Anelės Lukjančuk.
Vilija Čiapaitė
