Neišversi į viršų to, kas vyksta pačioje sielos gilumoje, ką sunku net ir pačiam suvokti. Gal tai lietuviško būdo proveržis, gal meniškos prigimties trauka? Iš tiesų, juk ir nėra reikalo ieškoti to, kas taip akivaizdžiai atsiskleidė šio žmogaus darbuose. Aišku, kad medis jam paklūsta, atveria visas savo paslaptis, kurias Juozas sudėjo į savo dirbinius.
Kartu su kitais medžioniškiais Adomaičiai išsikėlė iš kaimo tuomet, kai vyko žemės reforma, kai žmonės, dirbantys po kelis rėželius apylinkėse išmėtytos žemės, ėmė kurtis vienkiemiuose. Juozo tėvai surentė tvirtą pirkią, kurioje vietos užteko ir Marijai, Juozo žmonai. Tik jaunos poros gyvenimo pradžia buvo paženklinta labai sunkaus išbandymo – už atsisakymą tarnauti tarybinėje kariuomenėje jaunas vyriškis, neseniai sulaukęs pirmagimio, buvo suimtas ir nuteistas kalėti. Gal ta jaunystė, stipri dvasia ir kūnas padėjo iškęsti nežmoniškus išbandymus, tekusius kaliniui. Dreba Juozo balsas, kai jis pasakoja apie tris dienas, išbūtas Stakliškėse, buvusios policijos nuovados rūsyje, kur susigrūdę lyg silkės statinėje tūnojo 30 žmonių – be maisto, be jokios galimybės atsigulti. Stovėjo, kaip prisimena Juozas, net ir tie du vargšai, kuriuos per tardymus sumušė. „Ir ne kas kitas, o tie patys lietuviai mus kankino…“, – baisisi vyriškis, braukdamas akis užplūdusias ašaras. Ne ką geresnė padėtis buvo ir Alytuje. Du šimtai žmonių ankštoje patalpoje, apimti utėlių, valgantys tik tai, ką turėjo pasiėmę iš namų. Tik Marijampolės kalėjime vargetos nuteistieji buvo išprausti, jų utėlėti drabužiai sudeginti. Bet ir čia buvo ankšta, buvusioje koplyčioje spaudėsi 400 žmonių.
Iki smulkmenų J. Adomaitis prisimena kelionę namo 1945 metų spalį, po devynių mėnesių vargų kalėjime. Gero žodžio netaria jis apie suvalkiečius, nenorėjusius priimti nakvynės išbadėjusius, iškankintus žmones. Bet vos pasiekė savo kraštą (pėsčiomis maždaug per parą nuo pat Marijampolės iki Medžionių!), rodos, ir saulė šviesesnė, ir žmonės mielesni. O namuose jau laukė tėvai ir naujagimė dukrytė. Bet nebuvo kada Juozui džiaugtis ar ilsėtis. Vos po savaitės, sulaukęs sugrįžusio sūnaus, pasimirė tėvas. Tad teko rūpintis ne tik savo paties pagausėjusia šeima, bet ir ūkiu, žeme. O juk gerai žinome, koks sunkus, neramus buvo kaimo žmonių gyvenimas pokariu, kokia buvo kolūkių kūrimosi pradžia…
Darbo Juozas niekada nebijojo. Triūsė statybose, po darbo grįžęs namo puldavo prie savo žemės. Ne juokas – su žmona Marija susilaukė keturių dukrų ir trijų sūnų, juos visus reikėjo išmaitinti, aprengti, išleisti į mokslus ir gyvenimą. Pats pasistatė priestatą prie pirkios, padarė ir sudėjo naujus langus, duris, o jo sumeistrautoje lovoje dar ir dabar puikiai pailsi dukra Dalia. Ir kiekviename namų kampelyje pilna Juozo darbo ženklų – medinių karnizų, paveikslų rėmelių, rankšluostinių, komodų, etažerių, prieverpsčių… Daiktai ne tik tvirti ir ilgaamžiai, bet ir dailūs, papuošti raižiniais. Labai daug ką šeima išsaugojo net iš senelių laikų, ko dabar tik muziejuje gali pamatyti.
Pasak Juozo, iš dyko buvimo vis ką nors kalęs, drožinėjęs, nors iš tiesų jo rankos pačios tiesėsi į darbą, kad tik lengviau būtų mylimai žmonai, kurios neteko visai neseniai. Ir vėl gi, ne gražūs žodžiai rodo, kad tarp jųdviejų buvo didelė meilė ir santarvė, o ašaros, kai tik ištariamas jos vardas, ir atodūsis: „Neleidau aš jos prie sunkių darbų, o vis tiek stuburą susigadino…“. Dukra Dalia randa, kaip nuraminti susigraužusį tėvuką – juk ir namuose buvę daugybė darbo, o kiek mamos staklėse sėdėta, kiek su siuviniais prarymota, kad vis rublis ateitų į šeimos iždą.
1983 metais Juozas išėjo į pensiją. Nors jautėsi dar stiprus, eiti į kolūkio darbus atsisakė, nutarė, jog ir namuose būdamas gali užsidirbti. Ir tikrai, ne tik pinigų užsidirbo, bet ir aplinkinių pagarbą, dėkingumą ir ilgą atminimą. Ėmėsi Juozas gaminti kryžius, kuriuos žmonės statė prie artimųjų kapų, pakelėse ar savo sodybose. Pradėjęs nuo paprastų, juos vis tobulino, pasižiūrėdamas į kitų meistrų darbus – apėjo visas apylinkių kapines, rinko iškarpas iš spaudos. Ypač didelį įspūdį padarė Žemaitijos kryždirbio kūriniai, tačiau Juozas kiekvienam savo dirbiniui pridėdavo kažką savo, kas nuo senų laikų būdinga Medžionių kraštui. Net ir knygą apie kryžius dovanų gavo, kuri davė daug peno jo kūrybai.
Nusiveda vyriškis į savo dirbtuves parodyti, kokius įrankius naudojo. O čia – nedidelis priestatukas prie ūkinių, kur pasienyje paties sumeistrautas darbastalis, keli obliai ir – jokio mechanizmo. Kiekvieną kryžių Juozas darydavo savo rankomis, be jokių elektrinių prietaisų, staklių, be kurių neįsivaizduojamas šiandienos meistro darbas. Ir taip iš jo dirbtuvėlių iškeliavo 130 kryžių (gal ir daugiau) – į Medžionių, Virkininkų, Alšininkų, Kalvių, Vyšniūnų ir kitus kaimus ir kapines, keli pasiekė net ir Daugus bei Kauną. Nebrangininkas, kruopštus, dailiai dirbantis meistras išgarsėjo toli.
Paskutiniuosius kryžius Juozas sako padaręs 2002 metais. Pavargo, sveikata ne be ta, o gal ir noro nebeliko. Tačiau ir vėl nedykinėjo – tai dėžutę, tai rėmelį sumeistrauja. Juda kruta net ir dabar, kai jau nebetoli 92-asis gimtadienis. Tik nebegali jau meistrauti, nors rankos ir ilgisi medžio. Tad malkas elektriniu kreizu supjauna, po truputį neša į malkinę. Dukra Dalia pasakoja, jog senatvė jos tėvuką nepuola iš pasalų, ateina lėtai ir ramiai. Ir gydytojams bei vaistininkams Juozas dar darbo neduoda, užtenka arbatų ar stipresnio gėrimo gurkšnio kokiam kosuliui nuvaryti.
Stebiu, kaip Juozas švelniai ir mikliai rodo savo darbastalio paslaptis, kaip meiliai jo rankos liečia oblių, per tiek metų sušilusį ir įgavusį gyvastį nuo jo dvasios kaitros. Stebėtinai vikrūs jo judesiai, lengvas žingsnis, gana tiesus stotas. Nejaučiu jokio pavydo jo tvirtumui, sulaukus tokio amžiaus, nes visa tai šiam vyriškiui ne tiek Dievo dovanota, kiek paties užgyventa. Sunkumai jį sustiprino, o jo gyvybingumą ir jaunatvę palaiko gražiai ir teisingai nuvesta gyvenimo linija, leidusi sulaukti garbingo amžiaus, vienuolikos anūkų ir trylikos proanūkių, gausios ir darnios šeimos, kurią traukia sugrįžti į tėviškę, susiburti, susitikti, apkabinti tėvuką, tyliai parymoti prie mamytės kapo. Tai šeima, tai gyvenimas, kokių taip reta šiais laisvės, ramybės ir gausos laikais. To nepamėgdžiosi, neįsteigsi jokiu įsakymu. Tik užgyvensi per daugelį metų, per daugybę sunkumų ir išbandymų, per dvasios stiprybę ir širdies dosnumą.
