Nuskendęs slėnis, arba „Gimiau dugne…“

Dar daug kas mena, kaip atsirado Kauno marios.

Tuomet jų atsiradimas buvo nuspalvintas tokiomis ryškiomis spalvomis, jog daugeliui burnoje buvo labai jau saldu.

Tačiau laikas, istorija, tie, rodos, nebylūs stebėtojai pagaliau prabilo. Laikas daugelį pasiėmė Anapilin, o jie nusinešė daug žinių, faktų ir širdgėlą, kad teko palikti savo gimtinę, savo vaikystės, jaunystės takelius. Dabar šie žmonės vadinami „dugniniais“. Likę gyvieji paklausti, kur gimę, atsako: „Dugne…“

Visa, kas buvo šventa, kas turėjo išlikti laiko kelyje, kad būtų galima parodyti savo vaikaičiams gimtąsias vietas – užlieta vandens telkiniu, kuris gena bangeles ir seka nuskandintų sodybų istorijas. O jų būta tūkstančių…

Kauno HE pradėta statyti 1955 m.,  tuomet buvo nutarta, kad tai bus didelis vandens tvenkinys. Marios suformuotos 1959 m. ir, rugpjūtį užtvenkus Nemuną, vanduo per 9 mėnesius pakilo 19,5 metro. Iš marių užlietos teritorijos iškeldinta apie 742 sodybos. Ir kaip žmogui, įleidusiam šaknis žemėje, kurią dirbo proproseniai, reikėjo keltis kitur – buvo skausmingos akimirkos, nes viskas turėjo būti nukelta.

Ruošiant būsimųjų marių dugną, buvo iškirsti slėnyje augę miškai, sodai, žemėmis užversti sodybų šuliniai, iškeltos kaimų kapinaitės. Birštonas ir Darsūniškis liko neužlieti dėl to, kad buvo įrengti pylimai, sausinimo kanalai, vandens perpompavimo stotys.

Pasak išlikusiųjų, nors vanduo jau skandino gimtąsias vietas, ne vienas valtimis plaukė gimtųjų vietų link, nes jų šauksmas buvo begalinis.

Ašaros, ilgesys, nuoskauda ir naujo gyvenimo kūrimas kitur daugeliui senolių buvo skausminga. Tačiau laikas ėjo. Prieš gerus 55 metus užlietos gimtosios vietos tarp iškeltųjų buvo vadinamos „dugninių tėviške“. Dugnu…

Tačiau istorijai ir ateities kartoms, kuriems reikalingi faktai, kaip atsirado Kauno marios, reikėjo medžiagos, informacijos. Šios skausmingos ir kartu svarbios misijos ėmėsi „dugninis“ Stanislovas Abromavičius, surinkęs medžiagą ir, kaip prieš devynerius metus atrodė, parašęs „Nuskendusio slėnio istoriją“. Tačiau S. Abromavičius, neramios dvasios žmogus, nesustojo ir toliau rinko informaciją, nuotraukas, įrašinėjo pokalbius. Pasak jo, tarsi pirmosios papildymas atsirado dar viena knyga, kuriai pavadinimą sugalvojo ir pasiūlė Pakuonio bibliotekos bibliotekininkė Marytė Žaromskienė. Pavadinimas „Sugrįžimai į nuskendusį slėnį“ visiškai atitiko knygos, turinčios istorinę ir enciklopedinę vertę, esmę. Pats knygos autorius yra plunksnos brolis. Jau ne vienerius metus rinko žinias apie rezistentus, užrašinėjo liudininkų atsiminimus, studijavo archyvinę medžiagą, rengė knygas bei publikacijas spaudai apie pokario partizanus, tremtinius. Jo bagaže – gausybė straipsnių istorine, kraštotyrine, literatūrine, muzikine tematika, recenzijos, poezija, vertimai. Jo užrašyti pokalbiai bei atsiminimai publikuoti rajoninėje bei respublikinėje periodinėje spaudoje. Gal dėl to su juo lengva bendrauti, gal dėl to nuo jo sklinda charizmatiška energija, užkrečianti visus, kurie bent trumpam su juo pabendrauja.

Taigi, Stanislovas ir Kauno marių regioninio parko direktorė Nijolė Eidukaitienė „dugninių“ tema dirba ranka rankon. Kartu ieško žmonių, kurie prisimena, kas ir kaip gyveno ten, kur dabar tyvuliuoja marios. Pasak jų, kiekvienas pasakojimas, kiekviena istorija jiems verta aukso, nes vis dar atsiranda „dugninių“ arba jų giminaičių, kurie pasakoja prisiminimus, rodo dar laiko neišblukintas nuotraukas.

Šį kartą su pakuoniškiais buvo ir Vytautas Marcinkevičius, kuris pasakojo, kaip buvo sunaikintas dvaras ir netoli jo buvusi kripta. Jis ir daugiau trumpai papasakojo apie „dugninius“. Tai istorinė medžiaga, kuri nenukeliaus užmarštin. Pats Vytautas vis dar kuria eiles ir, nors gimęs 1931 metais, tačiau jo atmintyje išlikę daug prisiminimų.

Pakuoniškiams buvo parodyti du filmai – dabartinis ieškojimų kelias „dugninių“ sodybų šeimininkų ir senas LRT dokumentinis filmas, kuriame yra akimirka, užfiksuota režisieriaus, kaip griaunamos sodybos. Skausminga ir neišblėsusi praeitis turi išlikti, kad legendomis apipinti „dugniniai“ neišsineštų Anapiln to, kas gali legendas paversti faktais ir informacija, reikalinga tiems, kurie po šimto, o gal net daugiau metų galės skaityti, žiūrėti ir diskutuoti, kaip atsirado Kauno marios. Jų plotas siekia 63,5 km² (ilgis – 80 km, bendras pakrančių ilgis – 200 km, didžiausias plotis – 3,3 km, didžiausias gylis – 24,6 m). Tvenkinyje sukaupta apie 460 mln. m³ vandens. O kokia ateitis, kokia istorija be faktų, be informacijos?

Vilija Čiapaitė