Nesinori tikėti tuo, kas šiandien yra realybė. Tik smėlio kauburėlis… Tačiau eiti prie jo norisi tarsi prie Žmogaus, kuris, rodos, tik vakar buvo tarp mūsų, o šiandieną apie jį kalbame jau būtuoju laiku. Su Gyvenimu jį sieja nuveikti darbai, atmintis, įrašas Birštono krašto istorijoje.. Žmonių atmintyje, Birštono savivaldybės Garbės knygoje jis pasiliks kaip Nemuno krašto Garbės pilietis, LR Seimo narys Juozas Palionis.
Gyvenimo keliu nueita nemaža atkarpa. Eita atsakingai ir prasmingai. Ir išties nuveikta nemažai. Tėvelis Juozas Palionis labai mylėjo savo gimtąjį panemunių kraštą ir jo žmones. Vertino ir labai stengėsi įprasminti visus gerus savo kraštiečių darbus. Pats visuomet atsakingai vykdė savo prisiimtą pareigą tarnauti žmogui, atstovaujant Birštono ir Prienų krašto gyventojams LR Seime nuo 2000 m. iki lemtingos 2011 m.spalio 17 d.
Sunku priimti tragišką lemties iššūkį, tačiau prasminga ir džiugu, kad jo darbai neliko nepastebėti. Kad žmonės, kuriuos pastebėjo ir įvertino tėtė, padėjo įamžinti jo vardą Birštono savivaldybės istorijoje.
Už nenutrūkusį abipusio bendradarbiavimo ryšį, už parodytą iniciatyvą ir geranoriškumą šiandien norime padėkoti buvusiai tėvelio padėjėjai V. Petkevičienei, Birštono savivaldybės Tarybos nariams B. M. Vokietaitienei, V. Kederiui. Nuoširdžiai dėkojame Birštono savivaldybės merei Nijolei Dirginčienei ir visiems Tarybos nariams už tėtės darbų įvertinimą, suteikiant jam Birštono Garbės piliečio vardą.
Drauge su Birštono ir Prienų krašto žmonėmis džiaugiamės garbingu tėvelio darbų įvertinimu. Mums, šeimos nariams, tėtė paliko nerašytą testamentą – jo pradėtų darbų įgyvendinimą. Tai mus įpareigoja, suteikia vilties ir motyvacijos. Gyvenimas įgauna daugiau spalvų, džiaugsmo, pasitikėjimo savimi ir kitais, kuomet nuveikti darbai atranda grįžtamąjį ryšį. Tikime, kad pratęsdami tėvelio darbus, einame tiesiu ir teisingu keliu – į Žmogų.
Julija Palionienė, Edita Palionytė, Andrius Palionis
NEIŠEISIU…
Nežarstykit smėlio kauburėlio.
Dar norėsiu būt arčiau žmogaus.
Dar norėsiu būti palytėtas vėjo.
Pievos brydėj dar norėsiu aš
Gyvenimą pašaukt…
Tyliai medžių lūpom paprašysiu
Pasilikt gimtinėj amžinai…
Bitės dūzgesiu vasarvidy priminsiu.
Kad savęs dalelę šičia palikau.
Kad užaugau atminimo akmeniu
Tam kalnely, kurį dėl visų stačiau.
Neišeisiu, nes labai norėjau būti
Kiekvienoj gimtų namų kertėj ir
Žemės pėdoje.
Su pavasario ledonešiu lyg Nemunas
atplauksiu.
Rudenius – voratinkliais supinsiu
Dvikamienės liepos kasose.
Užmarštin dar neišeisiu iš Gyvenimo,
Nes esu aš gyvas Jūsų širdyse.
Autorė V. Petkevičienė
