Penkių šimtmečių ribą kertu. Skubu prie mūsų nemažą kraštą pirmą kartą suvienijusio Motiejaus, Mikitos sūnaus iš Starodubo, palaidojimo vietos. Žengiu pro visų mūsų, katalikų, šventą maldos, stebuklų ir vilties vietą Aušros vartus. Vilniaus tvirtovės įtvirtinime jie vadinami Medininkų vartais. Gynybinių įtvirtinimų gniaužtais apsitvėręs viduramžių Vilnius buvo labai įvairus pagal tikėjimo konfesijas, kalbas ir papročius.
Suku į kairę, į Šv. Trejybės kalną. Čia 1347 metais Vilniaus pagonys nužudė pirmuosius krikščionius pravoslavus Joną, Antonijų ir Eustachijų. Jų palaikai šiuo metu yra už 100 metrų nuo Šventosios Trejybės kalno į dešinę esančiame Šventos Dvasios vienuolyne. Krikščioniškoms aukoms pagerbti Algirdo žmona Julijona pastatė čia medinę cerkvę. O 1514 metais Vilniaus pilininkas, uolus stačiatikis Konstantinas Ostrogiškis laimėjo su 30 000 karių prieš trigubai gausesnę maskvėnų kariuomenę prie Oršos. Tad pergalei įvertinti ir buvo K. Ostrogiškio funduota, o vėliau ir pastatyta ir dabar išlikusi mūrinė cerkvė. Iš tuometine LDK kanceliarine kalba (senąja slavų arba rusėnų) vykusio susirašinėjimo tarp kunigaikščio Motiejaus Mikitinyčiaus ir Šv. Trejybės stačiatikių vyrų vienuolyno sužinojome, kad Motiejus Mikitinyčius, kaip ir kiti to meto didikai, siekė saugumo ir ramybės po mirties. Todėl jis skyrė daug turto šiai cerkvei ir minėtam Šv. Trejybės vienuolynui. Jis prieš mirtį 1539 m. vienuolynui užrašė savo namą Vilniuje ir Šventininkus bei Purvininkus iš Jiezno valdų. Tačiau 1572 m. jo anūkai Jaroslavas ir Sčastnas, perėję į kalvinizmą, tas valdas susigrąžino Jiezno dvarui.
Čia cerkvės rūsyje palaidotas Motiejus Mikitinyčius, pravoslavas, rusėnas. Tikinčiųjų pravoslavų politinės teisės XVI a. LDK buvo sulygintos su katalikų politinėmis teisėmis. Rusėnai – tai ne rusai, o dar nesusiformavęs gudų, ukrainiečių, iš dalies rusų etnosas. Jis tuo metu vyravo LDK platybėse, dešimtis kartų viršijusiiose dabartinę Lietuvos teritoriją. Priminsiu, kad iki 1699 m. LDK vidaus ir užsienio reikalų kanceliarija (Lietuvos Metrika) buvo vedama senąja slavų kalba (rusėnų), o 1529, 1566, 1588 metų LDK įstatymų rinkiniai (Lietuvos Statutai) taip pat buvo išleisti rusėnų kalba.
Epochų ribose ši cerkvė buvo transformuota į graikų apeigų, vėliau stačiatikių, net į katalikų maldos namus. Dabar buvusioje cerkvėje įsikūrę Šv. Trejybės rytų apeigų bendruomenė ir ukrainiečių vienuoliai bazilijonai. Pamaldos čia vyksta ukrainiečių kalba.
Dabar tiksliai žinau, kad būtent čia, cerkvės patalpose, šalia kitų įžymių žmonių palaidotas pats įtakingiausias krašto didikas bei vienas iš įtakingiausių LDK pareigūnų. Jo gyvenimo kelias nutrūko 1539 m. gegužės 1 dieną. Čia ir turim pareigą priminti šio didžiavyrio gyvenimo kelią.
Prakalbinkim Lietuvos Metriką
Motiejus – Rusios Starodubo (1340–1503) LDK žemėms priklausiusio kunigaikščio Mikitos sūnus, kunigaikštis. Nuo 1495 m. atvykęs iš Maskvos su būsima kunigaikštiene Elena, ištikimai tarnavo jai ir vyrui Aleksandrui Jogailaičiui. Vėliau buvo ištikimas Lenkijos karaliaus ir LDK Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo (valdė 1506–1548) ir jo žmonos Bonos Sforcos pavaldinys. Kunigaikštis kol kas buvo vadintas vardu ir tėvavardžiu, bet jis davė pradžią giminei. Visi giminės atstovai, valdžiusieji LDK priklausiusį, dabartinėje Baltarusijoje esantį Holovčino dvarą, vadinami kunigaikščiais Holovčinskiais, valdžiusieji Rapalovo dvarą – kunigaikščiais Rapalovskiais. 1495 m. Motiejus Mikitinyčius atvyksta būsimosios kunigaikštienės Elenos palydoje, 1499 m. balandžio 11 d., po ketverių metų tarnystės, Aleksandras Jogailaitis Motiejui skyrė prabangų namą dabartinėje Bokšto gatvėje (Lietuvos Metrika (toliau – LM). Kn. 25 (1387–1546). Užrašymų knyga 25. V., 1998, p.185). 1502 m. balandžio 16 dieną Krokuvoje karalius Aleksandras Jogailaitis Motiejui Mikitinyčiui ir jo šeimai „už teisingą ir ištikimą tarnystę“ išduoda privilegiją naudotis iki gyvenimo pabaigos paveldimai Srunos dvarą ir Stojatiškes Pavilnyje (ten pat, p.183).
1507 m. gruodžio 15 d.
„Dievo amžinai garbei. Amen. Mes, Elena, Dievo malone Lenkijos Karalienė, Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Žemaitijos ir kitų žemių kunigaikštienė, šiuo žymiu raštu pabrėžiame, kas į jį pažiūrės arba išgirs, dabar esantiems ir po mūsų būsiantiems, kad visi tai žinotų. Už ištikimą, teisingą ir nepriekaištingą tarnystę Birštono ir Mogiliovo vietininkui kunigaikščiui Motiejui Mikitinyčiui, kuris ištikimai ir teisingai ponui ir šviesios atminties vyrui karaliui Aleksandrui tarnavo, buvo ištikimas nuo pat jaunystės laikų, visi norėjo jo malones medžioklėje ir tarnyboje pilyse gauti. Su dėkingumu ir malone suteikėme jam mūsų Jiezno dvarą su Šventininkų žmonėmis (Jiezno dvaras buvo didelis, pelkėtas ir mažai apgyvendintas, todėl buvo duota papildomai Šventininkų žmonių iš dabartinės Kruonio seniūnijos – V. K.), išskyrus Jono Verbylos žemes (dabartinės Verbyliškės, Kadikai, Vincentava, Beniūkai). Mes taip pat jam davėme du Hanuso (Pramiežio ir Balbieriškio) ir Šliagerio dvaro (Birštone) žmones, kuriuos mano vyras Aleksandras karališka malone buvo davęs amžinai mums ir privilegija tai buvo patvirtinęs. Su visais tarnais, laisvais ir nelaisvais, su dirvonais ariamais ir pūdymuojančiais, su pievomis, su miškais, šilais ir ąžuolynais, apynynais, užtvankomis, su varžomis žuvims gaudyti, žvėrių ir paukščių gaudyklėmis ir spąstais, su ežerais, upėmis ir upelėmis“ (Lietuvos Metrika, kn.25, (1387–1546, p.180).
Pateikiame pirmą kartą kraštui dviejų labai vandeningų kunigaikščio Mikitinyčiaus valdų sienas: „Hanuso dvaro į šoną nuo Kalniaus ežero, Nedrysnos upeliu link Balos upelio, Balos upeliu į Peršekės upelę. Iš kitos pusės ežero Kalniaus pusės upele Ringis į Peršekę, o nuo Peršekės į Nemuną. Su Birštono dvaru ribos: į šoną Balos upeliu, labai balingu slėniu iki Alytupio, o tuo Alytupiu iki Balos upelio“ (Ten pat).
Tai – istorinė data. Motiejaus Mikitinyčiaus asmenyje 1507 metais buvo sujungtos Jiezno, Balbieriškio ir Birštono žemės. Skirtingai į tai reaguotų įvairūs valdžios žmonės: smalsūs susidomėtų, abejingi – nusižiovautų. Buki – visiškai ignoruotų. Atsiranda tokių tariamų istorinės atminties puoselėtojų, kurie fantazijomis verčiasi. Gina didžiuosius poetus, kurie ir patys savo kūryba apsigina ir apsigins. Laukia paskutinio atnešto grėblio, kai reikia ginti esminius dalykus, tikrąją istorinę atmintį. Kol muziejų direktoriais dirbs ne istorikai, patirsime nesusigrąžinamus kultūros ir dvasios nuostolius. Be kvalifikacijos, o tik su partiniu patrepsenimu, drakoniškų projektų gynimu, yra tik prapultis, pilkumas ir paviršutiniškumas.
Naudojantis medžiaga – nuoroda į straipsnio autorių ir leidinį, kuriame jis atspausdintas.
Bus daugiau
Istorija, ko gero, įdomi ir vertinga, tačiau skaityti tokį ilgą tekstą šviesiai pilku šriftu – peilis akims. Gaila, kad pasirinkote tokį variantą.