Nuo metų kalnelio pasižvalgius

Prieš kelerius metus UAB „Hidrosta“ šventė 50 metų veiklos jubiliejų. Per tą pusšimtį metų keitėsi įmonės pavadinimai – nuo MSV ir MSMV ir kitų iki „Hidrostos“, tačiau veiklos profilis išliko tas pats. Kaip ir seniau, melioracijos darbai yra tik viena iš darbo sričių, kur pasireiškia ši ilgametė įmonė, be to, dabar viską diktuoja nebe valdžia, o rinkos dėsniai. Gražų ir brandų jubiliejų švenčia ir bendrovės direktorius Valdas Paulauskas, dirbantis Prienuose nuo 1989-ųjų, kai darbuotojų valia buvo išrinktas vadovauti tuometinei melioracijos ir statybos montavimo valdybai.

Trauka gamtai – nuo vaikystės

V. Paulauskas – uteniškis, gimęs ir augęs mieste, bet visuomet jutęs norą įsilieti į gamtą. Net ir pats nežino, iš kur toks potraukis: galėjo tapti ir kuo kitu, bet pasirinko melioratoriaus profesiją, nors turi namą mieste, bet gyvena miško apsuptoje sodyboje. Dar būdamas vaikas svajojo apie miškininko darbą, bet, kai atėjo laikas rinktis studijų vietą, pasirodė, jog neverta bandyti varžytis su daugybe konkurentų, taip pat trokštančių šios profesijos. Antrasis pasirinkimas – LŽŪA Hidromelioracijos ir žemėtvarkos fakultetas – buvo irgi ne šiaip sau, ir lemtingas, visam gyvenimui. Ne vieną vasarą V. Paulauskas praleido pagalbiniuose melioracijos darbuose, kur jį patraukė jų namuose gyvenęs inžinierius Juozas Monkevičius. Tai buvo pirmoji pažintis su profesija, prasidėjusi sunkiu darbu, bet neatbaidžiusi nuo to. V. Paulauskas matė, ką dirba kiti, patyrę melioratoriai ir jų vadovai, ką jie žino ir moka, ir juto vis didesnį potraukį šiai specialybei. Šis darbas – tai atkaklūs žmogaus bandymai įveikti gamtą, pažaboti ją savo reikalams ir malonumas matyti paruoštus derliui laukus, lygias ir vešlias pievas, nusausintas dirvas.

Išbandymai

Vos baigęs studijas, V. Paulauskas puolė į darbus, o jo gabumai ir darbštumas neliko nepastebėti. Dirbdamas tuometinėje Kauno MSV, būdamas vos 23 metų, jau gavo pirmąjį svarbų darbų objektą, o jo statytą kiaulidžių kompleksą Rokuose atidarė pats Petras Griškevičius. Tad nenuostabu, kad 25-erių metų V. Paulauskas jau tapo šios vienos stambiausių įmonių to meto Lietuvoje viršininko pavaduotoju gamybos reikalams, po septynerių metų buvo paskirtas vyriausiuoju inžinieriumi. Atėjęs dirbti į Prienus, taip pat rado klestinčią didžiausią rajone įmonę, kurioje 1989 metais dirbo apie 400 darbuotojų. Tačiau gerovei jau buvo atėjęs galas, o V. Paulauskui teko itin sudėtingas vadovavimo laikotarpis. Kartu su valstybės nepriklausomybe suiro senoji sistema, nutrūko finansavimas, o naujovių buvo dar tik trapios užuomazgos. Laikas, kaip prisimena V. Paulauskas, buvo itin sunkus. Teko atleisti daugybę darbuotojų, nes įmonei grėsė bankrotas. Tačiau viskas buvo daroma pamažu, kiek įmanoma atsižvelgiant į žmonių interesus. Todėl ir neteko nei su vienu atleistuoju bylinėtis teismuose, o dirbti liko geriausieji specialistai ir tie, kuriems iš tiesų nebuvo galimybių išeiti kur nors kitur. Ilgą laiką įmonę gelbėjo V. Paulausko ryšiai ir asmeninės pažintys, teko sunkiai dirbti, taupyti ir kažkaip išgyventi, nors buvo galima nueiti ir lengvesniu keliu – išsiparduoti, išsidalinti turtą ir išsiskirstyti. Bet, pasak direktoriaus, to niekas nenorėjo – žmonėms reikėjo užtikrintų darbo vietų, todėl jie iškentė visus sunkumus.

Įmonės gerovė – kolektyvo rankose

Sunkmečių buvo ir vėliau, ne vieną kartą viską norėjosi mesti, bet atsilaikyta ir ištverta iki šiandien. Tai, kaip teigia V. Paulauskas, ištikimo ir darnaus kolektyvo nuopelnas. Jo branduolį sudaro ilgamečiai įmonės darbuotojai, išdirbę čia ne vieną dešimtį metų. Geras to pavyzdys – vyriausioji buhalterė, išėjusi užtarnauto poilsio po 50 metų darbo. Tad „Hidrostoje“ dirba itin pareigingi, atsakingi žmonės, suinteresuoti įmonės išlikimu ir klestėjimu. Tačiau tai, pasak direktoriaus, šiais laikais itin sunku. Panašaus pobūdžio įmonių aplinkiniuose rajonuose – Kaune, Alytuje ir Marijampolėje – apstu, į konkurencinę kovą nepatingi įsivelti ir vilniečiai. Tad kiekvienas projektas yra vos ne aukso vertės, o darbų tenka ieškotis, kur tik įmanoma. Vis tik per V. Paulausko vadovavimo „Hidrostai“ laikotarpį, buvo ne tik taupoma, bet ir investuojama į žmones bei techniką, po truputėlį atnaujintas ūkis, įgyti reikalingi veiklai sertifikatai, darbuotojai – mokyti ir kvalifikuoti. Tad konkuruoti dėl darbų įmanoma, nors, kaip pripažįsta direktorius, Prienuose verslui aplinka nėra dėkinga.

Liūdinanti dabartis

Nelengva V. Paulauskui regėti, kuo šiandien virto daugelis jo darbų. Nemažai melioracijos įrenginių dabar apleisti ir nunykę, griovius žymi jau ne krūmų, o medžių juostos, krūmynai ir pelkynai vėl sugrįžo ten, kur buvę. Žinoma, tokie vaizdai toli gražu ne visur. Ūkininkai, ypač didieji, labai prižiūri savo žemes, neapleidžia, nes jų dabartis ir ateitis priklauso nuo jos būklės, derlumo. Kaip prisimena V. Paulauskas, tarybiniais metais daug kur buvo ir perlenkta lazda. Įsakyta nusausinti kad ir nelabai kam reikalingą pelkę – dirba, vargsta melioratoriai, o gamta, žiūrėk, vėl savo teritoriją atsikovoja. Tačiau visiškai paleisti vadžias, mano vyriškis, yra nusikalstama. Dabar valstybė skiria katino ašaras melioracijos įrenginių priežiūrai ir atstatymui, savivaldybės metams skiriamų lėšų dažniausiai pakanka tik avarinių gedimų taisymui. Ūkininkai ir bendrovės iš ES fondų tam gali gauti iki 1 milijono 300 tūkstančių litų. Tai labai pravartu daugeliui, bet pagrindinė bėda – grioviai, einantys per kelių tarpusavyje nesutariančių ūkininkų žemes. Dėl barnių ir pavydo jie taip ir lieka nesutvarkyti.

Būtina veiklos strategija

Nors dabar padėtis ganėtinai prasta, bet V. Paulauskas tvirtai tiki, jog ilgainiui bus ateita į protą. Tą rodo kaimynų estų pavyzdys – ten skiriamos milijoninės lėšos atstatyti bent daliai tų melioracijos įrenginių, kas buvo padaryta iki nepriklausomybės. Galų gale, melioracija turėtų atgimti ir Lietuvoje, mano jis. Gal ne tokiais mastais, kaip buvo jo darbo karjeros pradžioje, bet geros, derlingos Lietuvos žemės tikrai turi sulaukti deramo rūpesčio, ir būtent iš savųjų. Nes užsieniečiai, V. Paulausko manymu, mūsų gamta ir jos būkle nesidomi, jiems svarbiausia išspausti pelną, nualinti žemę ir vėl dairytis, kur pigiau. Tausoti tai, ką turime, ir panaudoti šį turtą savo interesams pataria ir „Hidrostoje“ apsilankę Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų (KPPAR) generalinis direktorius dr. Vytautas Šileikis bei Tarybos prezidentas Benjaminas Žemaitis. Vertindami Prienų rajono situaciją, jie pastebi, jog nėra aiškios krašto vystymosi krypties, gairių, kurių galėtų laikytis tiek savivaldybė, tiek verslo atstovai, žemdirbiai ir žemės ūkio bendrovės, norintys turėti patikimą ateities plėtros strategiją.

Trūksta vienybės ir dialogo su valdžia

V. Paulauskas atstovauja Prienų rajono verslą Lietuvos melioracijos įmonių asociacijoje, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, kur „Hidrosta“ taip pat yra visateisė narė. Direktorius turi galimybių palyginti verslo padėtį aplinkinėse vietovėse, ir pastebi, jog Prienuose ji iš tiesų gana prasta. Tiesa, čia yra didesnių ir mažesnių įmonių, stambių ūkių, žemės ūkio bendrovių, tačiau juos vienijančios ir savivaldybėje atstovaujančios bendrijos taip ir nebuvo sukurta, nors V. Paulauskas prieš kelerius metus ir bandė tai padaryti. Gal todėl ir rajono valdžia gana atsainiai žiūri į rajonui mokesčius ir pelną nešančius verslininkus, mažai prisideda prie lengvesnių sąlygų jiems sudarymo. Į kai kuriuos konkursus savo krašto įmonės net nėra pakviečiamos, o tai, V. Paulausko manymu, yra negražus savų verslininkų ignoravimas ir kenkimas jų interesams. Pasak V. Šileikio ir B. Žemaičio, todėl pats metas rajono verslininkams susitelkti ir užmegzti abipusiai naudingus ryšius su rajono valdžia.

Poilsis – tik gamtoje

UAB „Hidrosta“ atliktų darbų kraitis išties didelis – nutiesta daug kelių, įvairiuose objektuose įdiegta infrastruktūra (vandentiekis, kanalizacija, lietaus nuotekos), melioracija. Tai prieniškiai įrengė krantinę prie Revuonos parko, išvalė Birštono tvenkinius, Dailidės ežerą Alytuje, tvarkė piliakalnius. Didžiausiais pernai metų darbas – A. Juozapavičiaus prospekto dalies rekonstrukcija, lietaus nuotekų sistemos įrengimas. „Hidrostos“ darbuotojai įrengė siurblinę panemunėje, nutiesė valymo įrenginių trasą nuo Prienų iki Birštono. Prestižiniu įmonės atliktu projektu V. Paulauskas laiko įvažiavimo į PLC „Mega“ Kaune tunelį. Vis dėlto, pati sunkiausia direktoriui veikla – surasti darbų žmonėms ir pinigų algoms. Tai nuolatiniai stresai, nemigo naktys ir įtampos dienos, nuo kurių pailsėti priverčia ir šeima, ir pats kūnas. O geriausias poilsis V. Paulauskui – gamta. Savaitgaliai savo atokioje sodyboje, toli nuo miesto bruzdesio ir darbo rūpesčių, su keturiais žvitriais anūkais, žvejyba, medžioklė ar grybavimas, paprasčiausias žolės šienavimas – ir jau sieloje lengviau, kita savaitė, regis, šviesesnė. Dar labiau rūpesčius palengvina sūnūs Julius ir Saulius, taip pat dirbantys „Hidrostoje“, o ateityje, kaip tikisi V. Paulauskas, perimsiantys ir tėvo darbų naštą.

Jubiliejų švenčiantį V. Paulauską nuoširdžiai pasveikino „Hidrostos“ kolektyvas, KPPAR bei LMĮA vadovai, savivaldybės atstovai ir gausus būrys draugų, bičiulių, verslo kolegų. Padėką jam atsiuntė ir žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna, įvertindamas didelį V. Paulausko indėlį į Lietuvos žemėtvarkos vystymą. Svečių linkėjimas – nuo aukšto metų kalnelio pamatyti dar toliau – tikrai puikus. Su didžiule darbo patirtimi, vertingomis aktualijų įžvalgomis ir jam būdingu charakterio tvirtumu ir tiesumu įmonės vadovas juo pasitikinčius žmones veda ir ves patikimu ir aiškiu keliu, į gerovę ir ateitį.