(Pokalbis su Juozu Palioniu apie knygą „Pasidalinkime mintimis“.
2011 m. rugsėjo 30 d.)
„Pasidalinkime mintimis“ – trečioji Seimo nario Juozo Palionio kūrybos knyga. Tai įvairių žanrų – eilėraščių, miniatiūrų, epigramų, aforizmų – rinkinys. Autorius daininga eilėraščio kalba pateikia įvairialypio gyvenimo vaizdą, vidinių išgyvenimų paletę. Gyvenimas – kiekvienos dienos mozaika, kurioje mainosi džiugesio šviesa ir nerimo šešėliai.. Juozo Palionio kūrybai visuomet būdingas nuoširdumas ir tikrumas. Tai – ir dvasinė bei gyvenimiškoji patirtis, filosofiniai apmąstymai, įžvalgos…Dažnai mąsli būsena veda į svarstymų platybes, kuriose žmogus keliuose ir kryžkelėse. „Poezija semiasi gyvasties iš tikrovės, iš kasdienybės ir net iš nuojautų,– patvirtina autorius.–Atsigręžti verta jau vien dėl to, kad įsitikintum, ar toli nukeliauta.“
Gerbiamas Juozai, esate išleidęs nemažai knygų. Naujausia – „Pasidalinkime mintimis“. Į ką kreipiatės, kam ji skirta? Kodėl būtent toks pavadinimas?
Tikrai rėmiau ir išleidau nemažai leidinių apie mūsų krašto istoriją, žmones. Taip pat ne vieną jų kūrybos rinkinį. Tuo labai džiaugiuosi. Tai darysiu ir ateityje. Smagu, kad yra bendraminčių ir pasekėjų – tai ir Prienų krašto kūrėjų klubas GABIJA, krašto šviesuoliai, aktyvūs visuomenininkai – Antanina Aleknavičienė, Jonas Mikučiauskas, a.a. Aldona Degutytė, Valė Petkevičienė, Rasa Zdanevičienė, Asta Ferevičienė, žurnalistas Justinas Adomaitis. Taip pat Prienų miškų urėdija ir iniciatyvus jos vadovas Robertas Judickas bei daugelis kitų kūrybingų kraštiečių.
Baigiama rengti spaudai „Prienų krašto šviesuolių“ III tomas – Nemuno didžiosios kilpos kelių kaimų istorija. Yra ir daugiau sumanymų.
Tai trečioji mano kūrybos knygelė, dalis kūrybos skelbta kraštiečių kūrybos almanachuose. Knyga „Pasidalinkime mintimis“ kreipiuosi į įvairius skaitytojus, nes joje keletas žanrų: eilėraščiai, epigramos, miniatiūros, aforizmai. Kiekvienas, tikiuosi, ras kažką sau.
Pavadinimas neatsitiktinis. Mintys būna gyvos, kai jomis dalijamasi, keičiamasi.
Kas skatina rašyti? Kas Jums yra kūryba?
Svarbiausia – vidinis poreikis. Rašau tada, kai mintys liejasi. Rašyti skatina daug kas. Tai ir gėris, ir blogis aplink. Mėgstu kalbėti metaforom, atspindėti mus supantį pasaulį. Čia mano mėgėjiški rašiniai. Mano hobis, ir tiek. Kodėl mėgstamiausi aforizmai? O todėl, kad trumpu sakiniu galima sukoncentruoti mintį ir pasakyti labai daug.
Man kūryba – tai ir saviraiška, ir dalijimasis: žmogiški patarimai, pastebėjimai bei švelnios pastabos apie negeroves. Be to, pasaulis, žmogus, gyvenimas turi ir begales grožio, gėrio, todėl gimsta ir skaidrios nuotaikos, lyriški eilėraščiai. Viliuosi, kad gal surandu ir pamokančių žodžių, ir paguodžiančių, ir suteikiančių optimizmo.
Keleto Jūsų išleistų knygų viršeliuose – medžiai ir kelias. Kodėl?
Knygos „Pasidalinkime mintimis“ viršelyje – Jūsų nuotrauka?
Esu kaimo vaikas ir nenutolau nuo gimtinės. Labai mėgstu paveiksluoti medžius, ypač šimtamečius. Įstabiausi jie būna pavasarį ir rudenį. Medžiai, kaip ir žmonės, turi savo likimus. Jų apsuptyje jaučiuosi ypatingai: džiaugiuosi gamtos grožiu, kuris ir pažadina kūrybingumą.
Taip, tai mano nuotrauka. Tai šimtamečių medžių alėja Nemuno didžiojoje kilpoje, Birštono seniūnijoje.
Esate užsiėmęs žmogus. Kada randate laiko rašyti? Kaip gimsta kūriniai?
Kūrybingiausias laikas man – ankstyvas rytas. Atsitinka įvairiai: vieni kūrinukai „pasirašo“ iškart, vienu ypu, o kitus tik suplanuoju, o vėliau užbaigiu. Kartais pakanka 2-3 žodžių, iš kurių išsivysto mintis. Labai mėgstu trumpuosius žanrus: epigramas, aforizmus, neilgus eilėraščius.
Kaip gimsta aforizmai? Galbūt dalies jų atsiradimą lemia Jūsų gyvenimo patirtis?
Žinoma, be realios, išgyventos patirties ir aforizmai nebūtų tikri, netgi atpažįstami juos skaitančiajam.
Jūsų linkėjimas kūrėjams.
Kūrėjams palinkėsiu kantrybės ir drąsos ieškoti, daugybės gražių, prasmingų atradimų, kūrybinių svajonių įgyvendinimo. Sėkmės visiems!
Kalbėjosi Rasa Zdanevičienė, Prienų krašto kūrėjų klubo GABIJA vadovė.
Eilėraščiai
Būtų keista
Būtų keista,
Jei šilas neoštų.
Būtų keista,
Jei Nemunas netekėtų
Ir upeliai nečiurlentų.
Būtų keista,
Jei skausmui geliant
Kas nors neatjaustų,
Jei vargą vargstant
Kas nors nepadėtų,
Jei džiaugsmu nebūtų
Su kuo dalintis.
Būtų keista,
Jei žmonės vieni kitų
Nemylėtų.
Būtų keista…
Svirties kalba
Tikėti ateitim privalom,
Tikėt žmonėm labai svarbu.
Nesijaudink, jei kas apgavo,
Juk apgauti lieka abu.
Tai kas, kad daug yra galingų,-
Mieliau pabūt su paprastais.
Gyvenimo nebūna be vingių,
Nesidžiauk metais prarastais.
Draugai…Ar daug tikrųjų?
Gerai, jei nieks neišduoda.
Blogai, jei nežinia kur žiūri
Ir tik dėl mados ranką paduoda.
Gyvenimas – šulinio svirtis,
Girgžda semiant be saiko.
O gal jis – upė? Kurioje irtis
Reikia, kol irklai atlaiko…
Vakaras prie upės
Vakaras. Temsta.
Nurimsta dienos garsai.
Ir upė tarsi lėčiau teka.
Lakštingalą girdžiu.
Tenai, už vingio,
Gojuose žaliuos,
Krenta upelis į Nemuną
Ir dingsta verpetuose tėkmės.
Krenta upelis Krakila, ir aš
Krentu, kad pakilčiau
Lyg paukštis, tarsi atgimčiau
Naujai džiaugtis
Vakarėjančiu dangumi.
Miniatiūros
Gerumas
Kartais pralaimėjimas veda į pergalę, o kartais į didesnį pralaimėjimą. Todėl visada geriau laimėjimas, kad ir koks mažas jis bebūtų. Gal ir reikėtų orientuotis į optimizmą, į teigiamas emocijas, į kilnius siekius bei lūkesčius. Gamtoje ir gyvenime nebūna vakuumo, todėl, kai gėris užima daugiau erdvės ir laiko, mažiau vietos lieka blogiui. Reikia pasakyti, kad geruoju visada ir visur daugiau pasieksime. Tad žadinkime savyje gėrį.
Erdvė ir laikas
Džiaugiuosi žmonėmis, kuriuos pažįstu, įsidėmiu jų lūkesčius, siekius, darbus. Ateitis vilioja. Kas laiką skubina? Ir niekas jo nestabdo. Niekas erdvės neaprėpia ir gelmių neišmatuoja. Meilė ir kūryba mus palaiko bei taurina. Laiko įveikti neįmanoma. Jis nepaperkamas ir negailestingas, vis skubantis…
Aforizmai
Skleiskime gerumą vieni kitiems, kol neužversta gyvenimo knyga.
Jei plauki ten, kur neša vėjas,
Tai gali užplaukti ir ant seklumos.
Didesnė bėda visada užgožia mažesnes. Taip ir didesnis džiaugsmas – ryškiausias.
Sielos sunkumų raumenimis nepakelsi.
Vaikščiojant žeme pėdos visada palieka pėdsakus. Tik padebesiais skraidantys arba upės srovės nešami žmonės jų nepalieka.
Kai nesidalija nei džiaugsmais, nei rūpesčiais, tai ir nežinai, ar jis draugas, ar tik apsimetęs juo.
Brandos egzaminą laikome kasdien,
Ne tik baigdami mokyklą.
Pasitikėjimas ateina ne iš karto, tik nusivylimas gali būti staigus.
Vieni žmonės per trumpą laiką savo sumanumu ir darbštumu daro stebuklus, kiti – neveiklumu daug praranda.
Audros laužo medžius. Gyvenimas bando žmonių likimus.
Bendravimas su žmonėmis padeda suvokti, kad gyvenimo prasmė – ne turtai, ne išdidumas, o paprastas, teisingas ir tobulas požiūris į viską, kas mus supa.
P.S. Interviu parengtas rugsėjo 30 dieną. Buvo suplanuotos Juozo Palionio knygos „Pasidalinkime mintimis“ sutiktuvės Birštono, Prienų bibliotekose. Ateity – atminimo renginiai…
