Nieko nėra amžino…

Besibaigianti vasara tarsi priminė, jog jos misija šiais metais baigėsi, ir parodė savo vasarišką kaitrą ir giedrą dangų. O Šilavote aštuntojo dailininkų plenero dalyviai, nusiteikę optimistiškai ir žaviai šypsodamiesi, džiaugėsi rezultatais, o mums, susirinkusiems, tai buvo puiki proga susipažinti su darbais, lyginti juos su Davatkyno kampeliais, glostyti akimi. O prieniškių nenustebinsi, nes daugelis žino, kur yra tas nuostabus kampelis, kuriame, kaip šventovėje, gali pasimelsti, slapta pasvajoti, susilieti su gamta ir basomis pabraidyti po sodrią žolę, prisimenant vaikystę.
Čia tarp pušų, iškilmingai į dangų rankas iškėlusių, trobelėse meldėsi, mokė vaikus maldų, slaugė, audė, siuvinėjo davatkėlės, o dabar šis gamtos ir žmonių tvarinys kasmet sukviečia dailininkus ne tik pabūti gamtoje, bet ir įamžinti drobėje tai, ko žmogus ir gamta nesugriovė, nesunaikino.
Taigi šiais metais, kai aštuntojo dailininkų plenero dalyviai atvyko į Davatkyną, jo kuratorius, Kauno tapybos mokyklos klasikas Alfonsas Vilpišauskas pasakė, kad čia, gamtos prieglobstyje, gera dirbti, bendrauti su vaišingais ir maloniais šilavotiškiais. Kartu jau ne vienerius metus drobei gyvybę duoda Eimutis Morkūnas, Aušra Andziulytė ir tapantis Kauno technologijos universiteto Tarptautinių studijų centro direktorius Arvydas Palevičius. Prie jų prisijungė Artūras Mitinas, Petras Laucevičius, Ausma Bankauskaitė, Auksė Miliūnaitė. Ir koks pleneras be skulptoriaus Sigito Straigio, kuris šias metais Davatkyno kiemelyje paliks rūpintojėlį, visiškai nepanašų į tuos, kuriuos mes įpratę matyti… Šias metais plenero dalyvių kasdienybę ir gamtos akimirkas užfiksavo žinomas fotomenininkas Remigijus Treigys.
Pleneras kasmet turi savo pavadinimą. Šįkart neapsieita be girininko Vido Dereškevičiaus pagalbos, kuris pasiūlė pavadinimą „Paklydėliai“. Šis pasiūlymas visiems labai patiko, o ir savotiškai priminė, kad paklysti rūko marška nusidriekusiose apylinkėse galima ir čia, rodos, ranka apglėbiamame gamtos kampelyje.
Ir kai darbai buvo sukabinti, susirinkusius pradžiugino aktorės Virginijos Kochanskytės apsilankymas. Prieš renginį ji prisipažino, jog visiškai nesitikėjo pamatyti tokios nuostabios gamtos apsuptos vietos, kurioje atklysta prisiminimai. Kaip ir dera šiai šventai vietai, jos pasirodymas nukėlė į praeitį ir, pasak jos, tai paskatino Prienų „Žiburio“ gimnazijos moksleivio Vytauto Trakymo gitaros skambesys ir puikiai parinktos dainos. O V. Kochanskytės skaitomos eilės ir prisiminimų jūra nukėlė susirinkusius į vaikystę, jaunystę, į meilės jūrą. Ir, rodos, tiek nedaug reikia, norint mylėti ir būti mylimiems! Visada malonu, kad tarp paprastų žmonių pamatai linksmai čiauškančią poetę, muziejininkę (taip kukliai save vadinančią) Aldoną Ruseckaitą, kuri sujungė visus į bendrą ratą ir privertė ne vieną nusišypsoti, pasidžiaugti buvimu čia, Davatkyne.
Tačiau labiausiai pradžiugino grybų ir vainikų lietus. Girininkas Vidas Dereškevičius vyriausius apvainikavo ąžuolo vainikais, sumaniai papuoštais baravykais ir raudonikiais. Be abejo, nepamiršti buvo ir kiti dalyviai.
Po linksmo pristatymo plenero dalyviai ir viešnios buvo apdalinti Danguolės ir Kosto Laucevičių bityno bičių suneštu medumi, o bendra nuotrauka bylojo, kad nieko nėra amžino, bet viskas liks ateities kartoms.