Vilija Zujienė
Prienų krašto muziejuje šventė. Pasak muziejaus direktorės Lolitos Batutienės, tai diena, siejanti tris švenčiamas datas: Tarptautinę pagyvenusių žmonių, Pasaulinę muzikos ir Vegetarų dienas. Tačiau šalia jų, bet neatsitiktinai, buvo paruošta dar viena šventė – Onos Pusvaškytės grafikos darbų parodos pristatymas.
Prieš antrą valandą į muziejaus salytę rinkosi „Revuonos“ pagrindinės mokyklos mokiniai. Čia pat pagyvenę prieniškiai linksmai šnekučiavosi, aptardami parodą. Taip jau susiklostė, jog parodos autorė vėlavo, tad Prienų krašto muziejaus vokalinis ansamblis „Marginys“ kad užtraukė dainas, atitinkančias parodos tematiką, net sieloje gera pasidarė. Skambant dainoms, it sutiktuvių maršui, muziejus ir sutiko O. Pusvaškytę.
Prieš pristatant parodą, „Revuonos“ pagrindinės mokyklos mokiniams buvo pravesta netradicinė muzikos pamoka, kurios metu skambėjo dainos, susijusios su tomis lietuvių liaudies dainomis, kurių pagalba senoliai nudirbdavo darbus, o po to, kai derlius nusėsdavo aruoduosna, prasidėdavo kiti darbai, prieš tai dorai pasilinksminus.
Apie Oną Pusvaškytę
O. Pusvaškytė gimė Molėtų rajone, Petriškių kaime. Jos gyvenimas taip susiklostė, jog nukako į Kauną, kur ir dabar tebegyvena nedideliame butelyje. Ji yra apdovanota „Aukso vainiku“, pelniusi Pauliaus Galaunės premiją. Nuo 1975 metų Tautodailininkų sąjungai (tuomet – Liaudies meno draugijai) priklausanti ir nuo tada O. Pusvaškytė dalyvauja parodose. Jos darbų bagažas yra nemažas. Jau yra sukūrusi arti šimto linoraižinių. Juose apsigyveno paukščiai ir gėlės, kunigaikščiai ir šventieji, tautosakos ir senųjų kaimo darbų siužetai. Tarp šių kūrinių yra sukurtų ir religine tematika, kurių dalis atvyko ir į Prienų krašto muziejų.
Linoraižiniai, kuriuos kuria autorė, susiję su liaudies tematika. Niekur nepamatysi susiraukusio ar nuvargusio veido. Visi dailininkės darbuose atsispindintys veidai pakylėti ir žvelgiantys drąsiai. Kaip minėjo O. Pusvaškytė, jos kūriniai daugiausiai kaimiška tematika, tačiau pasikeitus laikmečiui palinko prie religinės tematikos darbų. Taigi, pirmieji darbai buvo išraižyti Atgimimo laikais. Kaip atviraudama tautodailininkė sakė, savo kelią surado pati, o grafikos lakštai gimsta mažame butelyje Kaune, Geležinio Vilko gatvėje.
Nuo pat vaikystės O. Pusvaškytė labai norėjo piešti. Svajojo net ir apie medicinos seselės profesiją, tačiau atvykusi į Kauną atrado pašaukimo kelią. Čia lankė Kauno keturmetę vakarinę suaugusiųjų dailės mokyklą, kurioje už pamokas reikėjo mokėti. Jau tada dėstė garsūs dailininkai Antanas Martinaitis, Ričardas Vaitekūnas, Sofija Juknienė.
Dirbdama Kunigų seminarijoje, kūrybai Onutė ištaikydavo tik laisvadienius. Dabar, išėjusi į pensiją, grafikė nesėdi sudėjusi rankų. Jos kūrybinė virtuvė ypač aktyvi žiemą, o pavasarį traukia į gimtąsias vietas. Balninkuose turi nedidelę trobelę. Iki pat rudens čia Onutė prižiūri gėlynus, daržus, bendrauja su žmonėmis ir gamta. Taip ji sudėlioja būsimųjų darbų apmatus. Be to, jos sodyboje rengiamos vasaros stovyklos, kur vaikus pamoko dailės.
Taigi, darbai, kuriuose matomas kruopštumas ir smulkmeniškumas, tiesiog keri. O tai ir yra pats nuostabiausias reginys, kai žiūrėdamas į darbą tiesiog nori užtraukti lietuvių liaudies dainą.
