Kur jos, nepabudusios jėgos?
Rimantas Greičius
Kad mes nemokame protingai šalyje tvarkytis – jau akivaizdu. Dvidešimt vienerius metus būdami lyg ir laisvi bei nepriklausomi, puikiai įrodėme visam pasauliui, kad valdyti savo nedidelę šalelę mokame tik su minuso ženklu: išdraskę pramonę ir žemės ūkį, į nematytas aukštumas iškėlę nedarbą, ko pasekoje vergauti svetimšaliams išvyko tūkstančiai piliečių, atgaivinę kartą antstolių, kurie ėmėsi plėšti pinigus iš įsiskolinusių ir nepajėgiančių juos atiduoti, pagaliau savo viršūnių protu supratome, kad mokytis valdyti reikia Naujojoje Zelandijoje, o gal ir visokiose kitokiose burundijose. Tačiau supratome ir kitką: ir vėl išsirinkome ne tuos, ir vėl turime valdžią, kuri myli tik save ir valosi kojas į savo tautą. Bet negi tai ir tęsis, negi tauta visada tarnaus ir vergaus savo išlaikytinei – valdžiai? Ir negi neatsiras blaivi jėga, kuri pajėgtų ką nors pakeisti teigiama kryptimi?
Daugelį metų stebiu, kuria kryptimi eina Socialdemokratų partija, pasiskelbusi save kairiąja ir neblogai pasirodanti rinkimuose. Ir darau išvadą: dreifuoja, ryžtingų žingsnių ji vengia. Kodėl? O čia jau sunku suprasti, nes protingų žmonių joje lyg ir nestinga. Taigi turbūt nėra ryžto, o be jo ir skęstantį iš ledinio vandens nepavyks ištraukti – vien protavimo, sėdint ant kranto, nepakanka.
Skambiai pasireiškęs Socialistinis liaudies frontas, panašu, jau išleido garą. Jo veiklą norisi apibūdinti keliais žodžiais: blaškymasis, nesibaigiantis savo vietos po saule ieškojimas. Akivaizdu: kai tai vyksta ilgai, nuo tokios politinės jėgos nusisukama.
Ir štai, esant tokiai lyg ir visuotinai nusivylimo situacijai, Lietuvoje bandoma gimdyti dar vieną kūdikį: Drąsos partiją. Žinoma, kaip ir visi kiti anksčiau gimę, ir šis, iniciatyvinės grupės galvomis, pasiryžęs viską iš esmės keisti ir, žinoma, teigiama kryptimi. Tik deja, nesuvokia gimdytojai, kad Lietuvos piliečiai jau iki soties prisivalgė įvairių partijų pažadų ir šūkių – bet kokios naujos partijos įkūrimas bus palydimas tik šypsenomis.
Tad kur mes, taip eidami, nueisime? O tik dar toliau į neviltį. Nes kol mus valdys prie valdžios lovio besiriejančios ir nuo eilinio žmogaus nusisukusios partijos (taip vadinamos kairiosios, dešiniosios, mėlynos, pilkos ir t.t.), vaizdelis, pasak žinomo politiko, taip ir bebus nekoks. O naujų partijų jau niekam nereikia. Gal tik jų kūrėjams. Ir taip jų sočiai priviso. Reikia jėgų, kurios jau esamas nuo savimeilės išgydytų, o daugumą jų po velėna pakištų. Nėra ko tėviškės orą gadint. Bet kur jos, tos vis dar snaudžiančios jėgos?
