Vilija Čiapaitė
Vasara kaskart mums siunčia žinias, jog ji gali būti ne tik karšta, alinanti, bet ir vėjuota, pabarstydama lietaus ištroškusiai žemei. Toks visas Birštono vienkiemio klojimo teatro laikas nuo pat pirmųjų prieš dvidešimtmetį metų veiklos laikotarpio. Tačiau šie metai dar ir pabarstė antrą gražų klojimų teatro festivalio „Kur Nemuno mėlynas kelias“ dešimties metų jubiliejų. Jau dešimtas kartas, kai Matiešionių kaime Galinių sodybon renkasi klojimo teatro kolektyvai ne tik pabūti, pabendrauti, bet ir parodyti savo spektaklius.
Renginio pradžia, kaip ir dera, buvo atiduota jaunajai kartai, atvėrusiai kelią į X klojimo teatro festivalio pradžią.
Atidarymą pradėjo ištrauka iš spektaklio „Ar daug žmogui reikia?..“
„KUR GIRIA ŽALIUOJA“
…Kur giria žaliuoja, ten mano namai,
Kur Nemuns banguoja, tėvynės kraštai.
Tėvynė ten mano šalelė skaisti,
Tūlas neišmano, kodėl taip graži.
Žalumas giružių papildo jausmus,
Čiulbėjims paukštužių yr‘ didžiai meilus.
Krantai Nemunėlio lyg rūtų daržai,
Ten dainos bernelio skamba taip gražiai..!“
Visas veiksmas vyko sodybos kieme, mat tai pandemijos „pėdsakas“, kuris taip ir liko, tačiau, kaip bebūtų, prisitaikyti ir mokėti gyventi toliau – didelis menas!
Kaip ir dera šeimininkams, pasirodė Birštono vienkiemio teatras su spektakliu „Trumpa istorija apie J(oną)“ (rež. B. Klimavičienė). Linksmi ir nuotaikingi spektaklio vaizdeliai nepaliko abejingų. Juk juoką keliančios piršlybos visus tarsi sujungė į visumą ir norėjosi dar daugiau linksmybių, kurių, kaip ir buvo tikėtasi, netrūko iki festivalio pabaigos. Beje, viso festivalio programa buvo paremta beveik visomis ištraukomis ir vaizdeliais iš Birštono vienkiemio bendruomenės teatro pastatytų spektaklių per visus 20 metų! O tai buvo puikūs akcentai viso festivalio metu.
Pasirodymų tęsinys taip pat buvo įtaigus, nes Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centro mėgėjų teatras atvyko su spektakliu vaikams „O mes vaikai“ (rež. V. Lengvinas), kuris taip pat privertė ne vieną atsigręžti į vaikystę ir iš to linksmai pasijuokti.
Pilviškių kultūros namų mėgėjų teatras „Bajorgalis“ su Ž. B. P. Moljero komedija „Daktaras per prievartą“ (rež. Irma Puodžiukaitienė) puikiai atskleidė juoką keliančias žmogaus prigimties puses ir šmaikščiai pavaizdavo visuomenės trūkumus.
Kaip sakoma, linksmybių vinį įkalė Kaišiadorių kultūros centro mėgėjų teatras su Bertoldo Brechto komedija „Miesčioniškos vestuvės“ (rež. J. Andriulevičius). Spektaklio metu atveriama ir itin lietuviška specifika, kuomet kaimo žmogaus, ateinančio gyventi į miestą, nesugebėjimas tapti taip vadinamu miesčioniu ir, žinoma, visiškas nesuvokimas vienaip ar kitaip jį įtakojančių permainų nepriėmimas. Tai buvo gera komedija, kuomet įsigilinus buvo galima susivokti, jog daug epizodų atsukta į mus.
Taigi niekas nenorėjo skirstyti, nes, pasak susirinkusiųjų, festivalis prasidėjo vos ne piršlybomis, o baigė vestuvėmis!
Beje, į festivalį atvyko Seimo narys Andrius Palionis, Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, vicemerai, Birštono kultūros centro direktorius, Birštono vienkiemio bendruomenės pirmininkas, Prienų rajono savivaldybės vicemerė Jūratė Zailskienė ir dar daug prijaučiančių klojimo teatrui.
Visą laiką, kai tik būdavo pertraukos, susirinkusius linksmino liaudiškos muzikos kapela „Lendrūnas“ (vad. Algirdas Seniūnas).
Po mėgėjų teatrų kolektyvų pasirodymų tradiciškai visi srėbė medžiotojų klubo „Lokupis“ sriubą ir vaišinosi bulvių plokštainiu. Juk po geros juoko dozės ne vieno pilvas maršą mušė ir čia pagelbėjo puiki lauko virtuvės šefų komanda.
Buvo apdovanoti ir aktoriai už geriausius vyro (Stakliškių KLC režisierius Vaidas Lengvinas) ir moters (Pilviškių teatro „Bajorgalis“) aktorė.
O finale buvo sudainuota pagal Queen „Būkime teatre“.
Ir pabaigoje norisi pacituoti kelias eilutes, kurias pasakė festivalio pabaigoje: „Išlaikykime tautiškumą, juk Lietuva išskirtinis kraštas, per tūkstančius metų išsaugojęs ir išlaikęs pačią autentiškiausią kalbą… Nes kalboje – tautos stiprybė“.
Ir dar. Norisi pasidžiaugti, kad gamtos apsuptyje įvyktų šis klojimo teatrų festivalis, prisidėjo didelis būrys rėmėjų, pagalbininkų. Juk ne veltui sakoma, kad tik susibūrus draugėn, vieningai galima pakelti didelę naštą. O tai parodo, kad tas būrys tikrai nemažas, kaip ir pačių mėgėjų teatro mylėtojų!
