Vilija Čiapaitė
Neseniai vykome aplankyti išėjusius Anapilin ir, žemai nulenkę galvas, mintyse bandėme paskalbėti su jais apie tai, kas buvo neišsakyta. Tai lapkritis, kurio pirmosios savaitės visada dar veikia mistiškai ir paslaptingai. Gal dėl to, o gal kad vakarai sutrumpėtų ir priverstų paimti į rankas knygą, knygos mylėtojus į Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos salę į susitikimą pakvietė rašytoja Elena Kurklietytė su gyvenimo pusele Vytautu Bubniu. Ne tuščiomis atvyko. Atvežė prieniškiams dovaną – augalijos koliažų parodą „Akių monai“.
Eleną Kurklietytę galima apibūdinti kaip rašytoją, parašiusią matriarchatą, žiniuones ir laumes aukštinančią knygą „Šešėlių verpėja“, romaną „Lyla“, kurios pagrindinis herojus Ramūnas, norėdamas rasti sielos ramybę, pabėgti nuo savęs, savo minčių ir praeities, atsiduria Indijoje. Nors pinigų turėjo tik „badmirystės dietai“, noras pamiršti buvusį gyvenimą, noras gyventi ir suprasti „savo vaidmenį pasaulyje, savo tikrąją paskirtį” buvo tolygus baimei grįžti namo. Baimei, kuri slėgė labiau nei valkataujančiojo dalia, ir kartu su vyru parašyta knyga „Slaptingoji Prema“, kviečianti pasikalbėti su žmonėmis, kurie domisi Rytais, orientalistika.
Elena Kurklietytė sako, jog vienpusiškai negali pasakyti kad tiki likimu, tačiau labai daug domėjosi Rytų filosofija, o nuvykusi su vyru į Indiją šias žinias dar labiau pagilino. Žinios apie žmogaus karmą, kuri yra veikla, neišvengiama pareiga, likimas. Be to, reikia įsisąmoninti, jog karma ne iš karto atneša padarinius. O tai patvirtina posakis, kad, „kai pasėjate sėklą į žemę, reikia kelių mėnesių ar metų, kad ji išaugtų į medį ir duotų vaisių“.
Rašytoja su nuoskauda kalbėjo apie šiuolaikinius technologijų padarinius, kurie jaučiami visur. Aišku, ne viskas yra vien tik neigiami padariniai. Juk žmogaus misija tobulėti ne kiekvienam suvokiama. Žmogaus tobulėjimas pasireiškia tada, kai jis gyvena šia diena ir ateitimi. Būdama optimiste, rašytoja mato daug negatyvių dalykų, tačiau į tai žiūri ramiai, sakydama, jog tai dėsninga.
Pertraukėlių metu, skambant kanklių muzikai, tyliai apžiūrinėjau parodą. Kiekvienas koliažas tarsi kvietė užeiti ir susipažinti su magiška jų galia ir mistiniais nuo šviesos išdžiūvusių lapelių švytėjimais. Vienuose lapelių koliažuose galėjai atrasti ir skrendantį angelą, kituose paslaptingai besikalantį želmenį, o dar kitur sklandančius paslaptingus drugius. Kiekviename koliaže atradau tai, kas vertė susimąstyti, nuklysti į meno labirintus.
Rašytoja, paklausta ar ruošiasi kitos knygos išleidimui, labai paprastai su tik jai būdingu kuklumu atsakė, jog prieš rašydama knygą ilgai renka medžiagą, kuri jokiu būdu neturi būti išgalvota. Vien tik rašant romaną „Šešėlių verpėja“ teko kruopščiai studijuoti duomenis apie pelkes, archeologiją ir kitokią informaciją, kuri būna ne tik medžiaga knygai, bet ir pačios tobulėjimas.
Taigi malonu, kad susitikti su šia šaunia pora atvyko labai daug žmonių, kurie šiuos žmones myli ne tik dėl knygų, bet ir dėl to, kad džiugina paprastas su jais bendravimas.
