Vilija Čiapaitė
Birštono kurhauze atidaryta paroda, kuri yra pasakojimas apie išskirtinį reiškinį Lietuvos kultūroje – Povilo ir Dalios Mataičių folkloro teatrą. Čia tarsi iš praeities klodų ištrauktos fotografijos, sceniniai kostiumai byloja, jog tarp savo populiarumu didžių kultūrinių Lietuvos reiškinių, kaip Juozo Miltinio dramos teatras, Sauliaus Sondeckio kamerinis orkestras, buvo ir Povilo ir Dalios Mataičių folkloro teatras.
Taigi, 1968 m. savo veiklą pradėjęs kaip etnografinis ansamblis, 1974 m. tapo Lietuvos liaudies buities muziejaus Liaudies muzikos teatro trupe. 1978 m. rugpjūčio 5 ir 6 dienomis Klojimo teatre buvo parodytas trupės pirmasis spektaklis ,,Scenos vaizdeliai“.
Į parodos atidarymą atvykusi saujelė buvusių aktorių pasakodami prisiminė, kaip klostėsi kolektyvo veikla, minėjo žmones, palaikiusius ir padėjusius trupei džiuginti žmones ir garsinti Lietuvos vardą pasaulyje.
Atidarymo renginyje dalyvavo ir žinomas Lietuvos fotomenininkas Vaidotas Grigas – parodos bendraautorius, kurio nuotraukos įamžino spektaklius ir tai tapo tarsi metraščiu ateities kartoms. Netrumpa V. Grigo gyvenimo dalis susijusi su Mataičių teatru, nes menininkas yra sukūręs nuotraukų ciklą „Lietuvių folkloro teatras“ (1983–1997). Parodoje eksponuojamos nuotraukos dalinasi su mumis, reikliais ir kartu ieškančiais istorijos lobių stebėtojais.
Jo žmona Janina Armonaitė, vaidinusi šiame teatre, prisimena daug smulkmenų, kurios vyko tarsi vakar. Nors gyvenimas bandė ją nuvesti kita kryptimi, tačiau meilė teatrui nugalėjo visas kliūtis.
Prodoje „Nepaprasto teatro nepaprasta istorija“ galima pamatyti scenas iš spektaklių, dailininkės Dalios Mataitienės sukurtus spektaklių sceninius kostiumus, kostiumų projektus, spektaklio scenografijos maketus. Reikia pažymėti, jog jos dėmesys buvo skiriamas ne tiek dekoracijoms, kiek kostiumams. Jie buvo kuriami konkretiems aktoriams, žinant jų išvaizdą ir numatant vaidmenis. Kiekvienas kostiumas komponuojamas tarsi aukštosios mados kūrinys – audžiamas ir siuvinėjamas rankomis, siuvamas iš natūralių medžiagų, naudojant senovines technikas.
Taigi, neįprasta paroda kurhauze suras savo žiūrovą, kuris, kaip sakoma, „negali gyventi be teatro“. Čia gali pasijusti spektaklio dalimi, kur neįprasta ir jauki sceninė salė laukia savo žiūrovų, nors tie aktoriai tik manekenai. Tačiau čia gali pajusti sceninį jaudulį ir pasinerti į akimirkas, kurios tuo laikotarpiu buvo aktorių ir teatro įkūrėjų gyvenimo dalis.
O parodos atidarymo metu skambėjo dainos iš spektaklių, kurios priminė, jog teatras vis dar gyvas ir kad ne tik aktoriai, bet ir mes esame jo prisiminimų labirintų dalis.
