Vilija Čiapaitė
Ir ko tik nesugalvoji, kuomet ganomi galvijai sugula pogulio. Tuomet karvės atrajodamos ilsisi, o mažieji piemenukai susiburia draugėn. Milda, Julius ir Zita, tai vaikai iš didelės šeimos, kuriuos jau antra vasara miestelio gyventojai nusamdo ganyti jų karves. Vaikams tai nėra malonu, nes jie keliami ankstyvais rytais, kuomet kiti jų bendraamžiai dar sapnuoja. Užsimiegoję, kumščiais trindami akis jie murmėdami keliasi ir eina į netoliese esančias ganyklas. Miestelio ganyklos, dar vadinamos aviganėmis, vaikams ir miestelio gyventojams gerai žinomos, nes tik jose vietos valdžia leidžia ganyti galvijus. Atrodytų, kad ganyklos beribės, tačiau jas juosiantys gyventojų daržai, dar vadinami ežiomis, ganant vaikams sudarydavo daug problemų, nes buvo neaptverti.
Taigi vasara jau skaičiavo paskutines dienas, o Mildutė, Julius ir Zita įdienojus krykštavo pievoje. Jau kuris laikas vaikus masino galvas daržuose linguojančios geltonspalvės saulėgrąžos. Jos jau subrandino gardžias sėklas, tad noras jas pagliaudyti vis didėjo. Tačiau tik per pietus, kuomet galvijai suguldavo, vaikai galėdavo sau leisti pasvajoti apie netoliese esančias gardžias sėklas. Ežios, kuriose gyventojai augindavo daržoves, buvo nesaugomos, tačiau visuomet jose turkdavosi tai vienas, tai kitas žmogelis. Rudeniop jų vis daugėjo – dažnas ateidavo pasikasti šviežių bulvių, prisirauti morkų, nusirinkti paskutinių agurkų.
Ir štai vaikai sumanė pasmaližiauti. Sumanymo vykdytoja jie išrinko mažiausiąją Mildutę. Nors netoliese darže kapstėsi moterėlė, mergytė, kaip karys, ryžtingai nušliaužė gražiosios saulėgrąžos link. Bulvių vagos būta plačios, tad mažoji beveik jų nekliudė ir lėtai yrėsi tikslo link. Netyčia sujudinus bulvienojų sustingdavo, o netoliese besikapstanti moterėlė atsitiesdavo, apsižvalgydavo ir, nieko nepastebėjusi, pasilenkdavo tęsti darbo. Kuomet mažoji pasiekė tikslą, šnopuodama atsargiai užsigulė ant storoko saulėgrąžos koto ir lėtai pradėjo lenkti, moterėlė vėl atsitiesė, tačiau nepastebėjusi dingusios saulėgrąžos vėl palinko prie darbo. Mažoji piršteliu atlupo saulėgrąžos galvą su didelėmis sėklomis, paragavo ir staigiai atleido kotą, tik jau be galvos. Sušlamėjo bulvienojai, o kaimynė vėl atsitiesė. Šį kartą ji įdėmiai dairėsi, tačiau nepastebėjusi, kad saulėgrąžos kotas styro be galvos, vėl palinko. Na, o mažoji vagilė jau ilgiau šliaužė atgal, nes vis pasigardžiuodavo sėklomis.
Kai Mildutė grįžo pievon, Zita ir Julius lupte išlupo iš jos rankų saulėgrąžos galvą ir garsiai burbėdami, kad ši iškrapščiusi pačias gardžiausias sėklas, atlaužė nedidelę dalį grobio ir nuėjo, nes galvijai nekantriai dairėsi į daržus ir juos reikėjo ganyti. Po keleto dienų Mildutė, žvelgdama į styrantį saulėgrąžos kotą, juokėsi iš savo drąsos, juolab, panašių saulėgrąžų buvo pilna jos tėvų darže. Tačiau vis dėlto ši buvo skanesnė, nes ją teko savotiškai atkovoti.
