Laužų liepsna, mirgančios žvakių švieselės vėl sugrąžina mus į 1991-ųjų sausį. Tuomet prie parlamento, televizijos bokšto Vilniuje susibūrę žmonės, šildydamiesi ne tik laužų, bet ir širdžių kaitra, apgynė Laisvę, nebijodami jai paaukoti ir savo gyvybes. Stakliškių seniūnijos seniūnas Gintautas Kaminskas visus, sausio 11-ąją susibūrusius prie paminklo Lietuvos laisvės gynėjams, pakvietė prisiminti tą širdžių ugnį, kuri liepsnojo per visą okupacijos laikotarpį, ir įkvėpė nepasiduoti priešams ištisus dešimtmečius. Mokiniai, mokytojai, kultūros ir seniūnijos darbuotojai, miestelio gyventojai tylos minute pagerbė žuvusiuosius Laisvės gynėjus, jų atminimui skambėjo eilės, himnas. Apie tragiškus mūsų tautai įvykius, apie jų reikšmę ir prasmę šiandienai pasakojo mokyklos direktorė Loreta Šernienė ir istorijos mokytoja Loleta Aliukevičienė, kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Asta Keblikienė. Kuklaus medinio stogastulpio papėdėje prigludo gėlių krepšelis, padėtas jaunųjų stakliškiečių, kuriems kelią į ateitį nutiesė žuvusiųjų žygdarbis.
Nors lemtingieji sausio įvykiai buvo tik prieš dvidešimt dvejus metus, tačiau daug kas išsitrynė iš tai patyrusiųjų atminties, o jaunimui tikrai verta sužinoti apie daugybės mūsų tautiečių drąsą ir pasiaukojimą. Apie tai pasakoja Stakliškių miestelio bibliotekoje surengta paroda „Atmintis gyva, nes liudija“, kurią aplankė minėjimo dalyviai ir dar aplankys skaitytojai, suaugusieji ir vaikai, kuriems svarbi ir įdomi tautos praeitis.
