Vilija Čiapaitė
Netikėtai gavau pakvietimą nuvykti į Ukmergę. Čia manęs laukė malonus siurprizas – draugė pasiūlė aplankyti Vaitkuškio dvarą. Labai norėjosi prisiglausti prie istorijos, o galvoje tiesiog kirbėte kirbėjo mintis, ką rasiu, kaip ten viskas atrodo…
Kaip sakoma, važiavome važiavome, o mano ekskursijos sumanytoja vis pasakojo ir pasakojo apie dvarą, kuriame prieš 20 metų landžiojo, laipiojo, kur buvo praleisti gražiausi vaikystės metai.
Vaitkuškio dvaras
Automobiliu įsukome į dvaro teritoriją. Pirmasis įspūdis – raudonų plytų, dengtų rusvu tinku, griuvėsiai. Šešiakampių buvusių bokštelių liūdnos griuvenos tarsi bandė ištverti gamtos stichijas ir išlaikyti didingumą… Prie vienos apgriuvusios sienos nekaltai pražydusi rožė bandė paslėpti varganą vaizdą, buvusių patalpų viduje sėkmingai išskleidę šakas atvykusiems mojo putinai… Žiogai brazdino smuikus, ore tvyrojo paslapties šydu paslėpta istorija. Akys prisipildė ašarų…
Takeliu žingsnis po žingsnio artėjome geriausiai išsilaikiusio bokšto link, kuriame apsistojęs grafo provaikaitis Pavelas Kosakovskis.
Informacija, nuvedusi į istorijos ištakas
Informacija pasinaudojau, naršydama internete. Štai rašoma, jog XVI a. pradžioje apylinkėse būta daug smulkių žemės savininkų, iš kurių Vaitkus davė pradžią dvaro pavadinimui. Apylinkes po Vaitkaus valdė Kšemiencas, Mednickis, Volkas, Okuška. Sakoma, jog apie 1550 m. Vaitkuškis atiteko Skorulskiams, kurie plėtė valdas: 1639 m. Melchioras Skorulskis valdė apie 30 žemės plotų Antakalnio, Deltuvos ir Vaitkuškio apylinkėse, o 1720 m. Antanui Skorulskiui jau priklausė beveik visos Vaitkuškio apylinkės. 1730 m. jis dar įsigijo Ilgio ir Puntos ežerus.1764 m. Mykolas Skorulskis, Antano sūnus, sudėjęs savo, seserų ir brolių paveldėtą turtą, už 160 tūkst. auksinų pardavė visą Vaitkuškį Mykolui Kosakovskiui.
Vaitkuškio dvaras nuo XIX a.
Manoma, jog 1831 m. dvaras buvo apiplėštas ir nuniokotas sukilimą malšinančio Lubno husarų pulko kareivių. Tuo metu rūmai jau priklausė itin išsilavinusiam, gabiam, šiuolaikiškam Stanislovui Feliksui Kosakovskiui, M. Kosakovskio vaikaičiui, imperatoriaus rūmų ceremonmeisteriui. Kadangi pats studijavo XIX a. stiliaus ypatumus, darė eskizus ir galiausiai liko prie projekto, padiktuoto Miramare rūmų prie Triesto, kuriame neogotikinė dvaro išvaizda susipynė su neoromaniškais elementais. Taigi perstatant rūmus buvo suteikta tuo metu populiari neogotikinė išvaizda. Neogotikinė architektūra buvo XIX a. antrosios pusės istorizmo architektūros kryptis, kurios kūrėjai įkvėpimo sėmėsi iš XI–XII amžių romaninės architektūros formų. Abiem šiems stiliams būdinga masyvūs kontraforsai, pusapskritės arkos ir langai, neoromanikoje įgyjantys labiau supaprastintas architektūrines formas. Beje, sumanymo įgyvendinimą S. F. Kosakovskis patikėjo architektui mėgėjui Bonifacui Pavlovskiui.
Po perstatymo rūmų išvaizda labai pakito, atsirado naujų detalių:daugiašoniai bokšteliai, smailaus lanko formos langai ir smailiaarkiai langai, dantytos sienelės. Virš rūmų pastatytas balkonas, virš kurio durų buvo Naktikovo (Kosakovskių giminės) herbas.
Dešinėje rūmų pusėje pristačius verandą, suformuotas galutinis rūmų vaizdas, išlikęs ir po Antrojo pasaulinio karo. Nepaisant visų pakitimų, senoji rūmų architektūra visgi buvo išlaikyta. Kadangi S. F. Kosakovskis buvęs didelis teatro mėgėjas, manoma, kad tuo pat metu buvo perstatyta ir oficina bei joje įrengta dviejų aukštų pastato aukščio teatro salė.
Nors tuo pačiu laiku Europos architektūroje dominavo neogotika, buvo vertinamas neoromaninio stiliaus masyvumas, formų atšiaurumas. Tokius neogotikinius architektūros pėdsakus galima pamatyti Vaitkuškio vidiniuose rūmų griuvėsiuose. Nors Lietuvoje neogotika buvo kur kas mažiau populiari nei kiti istorizmo stiliai, tačiau manoma, jog grafas S. Kosakovskis taip norėjo išsiskirti dvaro architektūra nuo kitų Lietuvoje statomų dvarų. Beje,1789 m. grafo dėka buvo pastatyta Pašilės bažnyčia, kurioje 1798 m. ir buvo palaidotas M. Kosakovskis.
Pašilės bažnyčia
Beje, Pašilės bažnyčios architektūra labai skyrėsi nuo dvaro. Štai kokią informaciją radau apie bažnyčią: „Vaitkuškio dvaro savininkas Mykolas Kosakovskis 1 km į šiaurės vakarus nuo dvaro, prie Pivonijos šilo, 1789 m. pastatė mūrinę bažnyčią. Ji 1791 m. buvo pašventinta. Ta proga statytojo brolio, Vilniaus pavyskupio Jono Nepomuko Kosakovskio buvo pasakytas pamokslas 1791 m. išleistas atskira knygele (lenkų kalba). Iš pradžių bažnyčia buvo dvaro koplyčia, vėliau – Pabaisko parapijos filija. Ilgainiui bažnyčia ir gyvenvietė imtos vadinti Pašile. Jos kunigas buvo Kosakovskių dvaro kapelionas ir gyveno dvare“.
Bažnyčios architektūra taip pat buvo neįprasta: klasicistinė, stačiakampio plano, bebokštė (prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo su bokšteliu). Ieškodama informacijos sužinojau, jog 1857 m. bažnyčia minima kaip apleista, kiauru stogu. Jau 1926 m. įkurta parapija. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia buvo uždaryta, o joje įrengta šokių salė. Vėliau, 1964 m. ten buvo įrengtas kino teatras „Raketa“. Ir štai 1966 m. Pašilė buvo prijungta prie Ukmergės miesto, o 1992 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems.
Beje, centrinis Pašilės bažnyčios paveikslas – Vaitkuškio šeimininko dovana, kaip spėjama, galėjęs būti ir tapytas paties grafo.
Kapai, kur ilsisi Kosakovkių giminė
Pagal istorinę informaciją žinoma, kad Mykolo Kosakovskio ir jo šeimos narių palaikai iš Pašilėje esančios bažnyčios 1964 m. buvo tarybinės valdžios išgabenti.
Informaciniuose šaltiniuose minima, jog atsirado liudininkų, teigiančių, kad iš bažnyčios išgabenti palaikai buvo sunešti į Pašilės kapinėse esantį Mykolo Kosakovskio proanūkio Stanislovo Kazimiero Kosakovskio (1837–1905 m.) laidojimo rūsį. Kapavietėje paminklas yra pastatytas tik 1905 metais palaidotam grafui S. K. Kosakovskiui. Manyta, kad čia atgulė ir Varšuvoje 1911 metais mirusi jo žmona Sofija.
Beje, 2016 metais grafo S. K. Kosakovskio šeimos kapavietėje buvo atlikti archeologiniai tyrinėjimai.
Juos organizavo Ukmergės rajono savivaldybė, vykdydama rajono istorijos ir kultūros paveldo objektų, žymių kraštiečių atminimo įamžinimo programą. Atlikus tyrinėjimai pasitvirtino – sumūrytame rūsyje buvo aptikta keliolika karstų su palaikų likučiais. Archeologai radinius nufotografavo ir aprašė. Medžiaga perduota tirti istorikams, antropologams. Identifikavus rūsyje esančius palaikus, bus sprendžiamas tolesnis jų likimas – palikti rūsyje ar perlaidoti kitur.
O dabar vėl grįžtame prie Vaitkuškio dvaro…
Istoriniuose šaltiniuose minima, jog Mykolas Kosakovskis gimė 1733 m. liepos 23 d. Karaliaučiuje. Jis – įtakingos lietuviškos Kosakovskių giminės Vaitkuškio linijos pradininkas, tačiau kada pastatyti pirmieji Vaitkuškio dvaro rūmai – žinių nėra. Dvarą įsigijus M. Kosakovskiui, jame jau buvo mūriniai dvaro rūmai, greičiausiai, statyti Skorulskių. M. Kosakovskis šalia mūrinių rūmų pastatė didelę medinę galeriją ir pokylių salę. Tačiau XIX a. šių pastatų jau nebuvo išlikę. Manoma, jog M. Kosakovskio anūkas, 1857–1862 m. Stanislovas Feliksas Kosakovskis (1795–1872), perstatė dvaro rūmus.
Rūmus supo didelis ir senas parkas, buvo įrengta tvenkinių sistema. Dvaro rūmuose buvo dailės galerija, kurioje surinkta italų, lenkų dailininkų paveikslų, senovinių ginklų, indų, Senovės Egipto meno kolekcijų, buvo apie 12 000 tomų biblioteka.
Bibliotekos likimas
Priešpaskutinis Vaitkuškio dvaro savininkas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis garsėjo kaip heraldikos ir genealogijos specialistas, vienas pirmųjų Lietuvoje fotografų – mėgėjų. Jo nuotraukomis, išlikusiomis iki šių dienų, naudojasi lietuvių kultūros tyrinėtojai.
„Skrybėlėti ponai, išsipusčiusios damos pūstomis sukniomis, žirgais kinkytose karietose sėdintys vežikai, neįprastos architektūros rūmai, kurių menės gausiai dekoruotos paveikslais – visa tai fotoobjektyve sustabdytos šimtmečio akimirkos“, – taip rašė daugelis literatūrinių šaltinių apie didžiulį grafo norą įamžinti savo kilmę, giminės genealogiją, virtusį aistra XIX amžiaus technikos naujovei – meninei fotografijai.
Dalį rūmų bibliotekos dar 1907 m. perėmė M. S. Kosakovskis į Lyduokių dvaro rūmus. Likę rinkiniai, kolekcijos ir knygos buvo grobstomi rūmus užėmusių vokiečių kareivių, apiplėšti Ukmergę užėmusių bolševikų, nyko nuo blogų laikymo ir saugojimo sąlygų. Tik nedideli Vaitkuškio dvaro rūmų bibliotekos ir kitų rinkinių fragmentai po 1921 m. pateko į muziejus ir valstybines bibliotekas.
Prasidėjus I pasauliniam karui, vertingiausi Vaitkuškio dvaro rinkiniai buvo išvežti į Rusiją ir ten pateko į muziejus arba dingo pokarinės suirutės metu. Dalis dailės kolekcijos pateko į Lenkiją ir sudegė Varšuvos sukilimo metu (1944 m.).
Negailestingas dvaro likimas
1921 m. rūmuose buvo įrengta našlaičių prieglauda. 1923 m. juose įsikūrė Ukmergės apskrities žemės reformos komisija. Tarpukaryje dvarą valdė Kosakovskių giminaitė E. Moravska. Pastatuose buvo įkurdintas Lietuvos kariuomenės I-ojo pėstininkų pulko dalinys.
1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dvare apgyvendinti Lenkijos kareiviai. 1940 m. sovietų valdžios dvaras nacionalizuojamas. 1941 m. vasarą naciai dvare įkūrė žydų getą. Rūmai smarkiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Pokariu apleisti rūmai buvo ardomi ir niokojami.
Šiuo metu likę tik perstatytas (1984 m.) bokštas ir buvusių arklidžių fragmentai.
Gamta, žmonės ir laikas negailestingai ardė sienas. Ypač po Antrojo pasaulinio karo, kada rūmai smarkiai nukentėjo, dvaras nyko ir iro, kol galiausiai jame liko tik pėdsakai buvusios didingos praeities.
O mano pašnekovė, dar prisimindama prieš dvidešimt metų vaikiškas neįvertintas išdaigas, pasakojo apie keliones po rūsius, lipimą į bokštą, nuo kurio viršaus atsiverdavo nuostabus vaizdas į Ukmergę. Viskas tarsi sulėtintame filme – negailestingas dvaro likimas ir yrantys paskutiniai dvaro likučiai.
Giminės palikimo dovana
Kalbėdama su dabartiniu bokšte gyvenančiu Pavelu Kosakovskiu supratau, iš kur menininko gyslelė. Pasirodo, kiek pamena, jo giminėje įskaitant ir Feliksą Stanislovą Kosakovskį, turėjo menininko sielą. Tad visai nenustebau pamačiusi Pavelo darbus, puošiančius bokšto kambarių sienas, o viename kampelyje atradau ir P. Kosakovskio prosenelės akvareles, kuriose puikiai tiko prie bokšto žaliuojantis klevas.
… O klevas ir dabar žaliuoja. Tik storas juosmuo (kamienas) priverčia susimąstyti, jog jis skaičiuoja ne vieną dešimtį metelių ir, galbūt, jo paunksme džiaugėsi ne vienas grafų svečias.
