Vilija Čiapaitė
Kai vasara nuplasnojo palikdama spalvų gijas rudeniui, žmonės vis dar su ilgesiu atsisuka į ją, lietingą ir karštą. Vasaros palikimas vis dar aidi it varpo dūžiai, tačiau laikas nenumaldomai skaičiuoja dienas. O tas gyvenimas toks gražus, o dangumi plazdenantys debesys keičia formas, kaip gėlės ir pievos keičia rūbą, kaip žmogaus veide atsiranda nesuvokiamai gražios gyvenimo raukšlelės, pasakančios, kokie rūpesčiai ar džiaugsmai jas įkomponavo. Tačiau kelio ar gyvenimo vingių pakreipimas priklauso nuo mūsų pačių. Ne paslaptis, kad moterys mažiausiai dėmesio skiria sau, nes gyvenimiški rūpesčiai nustumia į antrą planą rūpestį savo sveikata. O klastinga liga to ir telaukia, nes ji, kaip ir dilgėlė neprižiūrimame darželyje, skuba išsikeroti.
… Pakuonyje penktadienio vakaras, jis skirtas sergančioms moterims, ir kaip kontrastas – nuostabios gėlių puokštės, kad nepamirštume, jog gyvenimas gražus ir reikia save mylėti, kaip tas gėles, kurias, jei ne rankomis, tai akimis glostome.
Ir taip gera pasidarė širdyje, kai įžengus į Pakuonio bažnyčios šventorių į akis krito rožinis kaspinas, sudėliotas iš rožinių jurginų – tai ženklas, kurį žinos kiekviena Lietuvos moteris, o bežodis NEDELSK ženklas sako, kad reikia save mylėti ir nepasiduoti klastingai vėžio ligai. Jis tarsi atsakas, kad moterys sustotų ir pagalvotų apie savo sveikatą. Juk žinome, kad sveika moteris, it tos gėlės, puošia ne tik žemę, bet ir priglaudžia nuskriaustąjį prie krūtinės, nubraukia nevalingai ištryškusią ašarą, ištiesia ranką, kai jos reikia. Moteris, motina, motušė, mamytė… Būkit budrios… Įsiklausykit, jūs reikalingos pasauliui! Nedelskit!
Prie pat durų pasitiko dvi nuostabios gėlės, kai kieno vadinamos „Angelo dūdomis“. Tai tarsi nebylus šauklio garsas, kviečiantis užeiti, pasimelsti, pasižvalgyti, susimąstyti.
O maldos namuose nulenkę galvas jurginai sveikino atėjusius pasimelsti, pažiūrėti, pasigrožėti nuostabiomis rudens gėlių spalvomis. Tolėliau kardeliai, nusėję žiedais savo iešmus, išdidžiai stebėjo atėjusius, kai kur linksmai galveles lingavo astrai, lelijos ir kitos, kurių pavadinimus žino tik gėlininkė, jas auginusi. Jų gausa susiliejo su giedama „AVE Marija“, nukėlusia į vaikystės prisiminimus, kai mes, maži vaikai, skindavome laukų gėles ir, spausdami saujoje, nešdavome mamai. Kol jas parnešdavome, jos nuvysdavo, kitų ir žiedlapiai nubyrėdavo, bet mylinti motinos širdis mokėjo džiaugtis dėmesiu, kurį mes, vaikai, skirdavome brangiausiam žmogui pasaulyje… Mamos, neleiskit ligai atimti iš vaikų to malonumo!
O smėlis, kuriuo kiekvienas bažnyčioje pasidalino, pildamas saujelę šalia esančiam ir linkėdamas sveikatos, tarsi sujungė į visumą, sakydamas NEDELSK, nes esi brangi. O rožinės iš popieriaus išlankstytos gervelės nuskriejo bažnyčios skliautu ir nutūpė kiekvienam atėjusiajam ant delno…
Kai pakalbinau šio renginio organizatores Laimutę Raugevičienę ir Marytę Gudauskienę, šios pasidžiaugė, kad į pakvietimą atnešti savo darželyje auginamų gėlių atsiliepė ne tik miestelio, bet ir aplinkinių kaimų moterys. „Tokio entuziazmo net nesitikėjome“, – prasitarė jos. O Marytė Lukšovienė, kurios gėlių puokščių buvo daugiausia, rodės, visą gėlyną iš namų atnešė, tačiau pakuoniškiai žino, kad jos su meile išaugintos gėlės visada puošia bažnyčios altorius ir džiugina tikinčiuosius.
Aišku, jei ne entuziazmu ir naujovėmis degantis Pakuonio parapijos klebonas Rimas Pilypaitis, puokščių paroda ir renginys nebūtų buvę tokie puikūs. Jo dėka gėlės ne tik papuošė bažnytinę erdvę, bet ir įtikino žmones, kad maldos namai laukia visų.
O išeidama iš bažnyčios pamačiau neįprastai gražią puokštę, padarytą iš kraujažolių, smilgų ir baltų levažandžių, dar vadinamų „šuniukais“. Puokštė surišta kukliai, šniūreliu, kuris pas dažną kaimo moterėlę guli stalčiuje.
O šventė buvo tikrai nuostabi ir sielai, ir ji savo bangomis nešė dar ir ten, kur nukeliavo brangiausias žmogus MAMA, pavėluotai nustačius klastingą ligą. Tad nedelskit moterys, nes mums duotas tik vienas gyvenimas ir reikia jį nugyventi taip, kad kuo ilgiau aplinkiniai džiaugtųsi jūsų buvimu.