Petras Navickas
Na jau, brolyčiai, užkniso tie šunys negyvai. Dažnokai tenka dviratuką numinti iki Paprienėje gyvenančio draugelio Klemensiuko. Gyvena jis netoli miško, tad tereikia tik takelius žinoti. Pats trumpiausias – važiuoti pro parduotuvę „Nemuno kilpa“. Kada beminčiau dviratuką – visada man į kojas puola šunys. Ne kartelį nulipau ir bandžiau prasivaryti savo transporto priemonę, bet, deja, ta pati dainelė.
Kai su Klemensiuku susėdę prie jo pačiutės kepto obuolių pyrago ir arbatėlės pradėjome kalbėti, aš pasibėdavojau. Šis net nenustebęs pradėjo porinti štai ką…
Kai eina jis arba pačiutė į krautuvėlę apsipirkti, gal tie patys šunys ir guli prie laiptų. Jei kuris pirkėjas nepatinka (o ypač jis, Klemensiukas) – aploja ir dar bando nugriebti už didelio kaulo – kojos. Niekaip nepajėgia su tais gyvūnais susitvarkyti ir aplinkiniai gyventojai. Kaip tarnyba VBP (Viena Boba Pasakė)pranešė, Paprienėje „barakuose“ gyvenantys žmonės tuos šunis maitina, bet priežiūra – LIKIMO valiai perleista. Naktimis, o ypač paryčiais, tie gyvūnai taip skalija, jog gyventojai ir langus turi užverti. O ką kalbėti, jei namuose miega mažyliai, kurie po šunų koncerto pradeda taip rėkti, kad nors pats verk. Niekam nerūpi, niekas neatsakingas už LIKIMO „prižiūrimus“ šunelius.
Taigi, pabaigai mudu išėjome gatvelėn ir beeinat sumislijom, kad ne šunelius reikia barti, o, pirmiausiai, pačius jų šeimininkus nubausti, kuriems nė motais jų augintiniai. O gal geriau keturkojus ramybės drumstėjus surinkti ir išvežti į šunų prieglaudą? Ten jie bus prižiūrėti ir nebandys kojos kaulų perkąsti. Beje, mano kojoje mėsos tai mažoka būtų, o dar sena ir padžiūvusi… O gal šunims tokių ir reikia?
Taigi, šuns balsas į dangų neina, o kaip iš tikrųjų – ponas LIKIMAS žino.
