Ką jums sako skaičius – 4,11? Greičiausiai- nieko. Net jei patikslinčiau, kad tai yra 4,11 euro, vis viena aiškiau netaptų. Tačiau būtent šis skaičius, ne keturi, ne keturi su puse, ar koks nors kitas apvalesnis, nuo šiol bus aktualus tiems, kurie perka šimtu procentu kompensuojamuosius vaistus. Priemoka už šiuos vaistus nebegali viršyti šios mįslingos sumos. O suma – net ne iš Palubinsko vadovėlio. Tai- vidutinė paciento priemokos suma, buvusi praėjusiais metais. Buvusi vidutinė, o dabar jau – maksimali. Čia ir Euklidas su Pitagoru rankas į viršų iškeltų. Aukštoji sveikatos medicinos matematika, kai vidurkiai virsta maksimumais, jiems būtų neįkandama.
Sveikatos ministerija skelbiasi padariusi itin daug permainų kompensuojamųjų vaistų sąraše. Ir tai – tikra tiesa. Tačiau permainomis džiaugiasi tikrai ne visi. Džiaugiasi tie, kurių vartojami vaistai lig šio nebuvo kompensuojami, o buvo įtraukti į sąrašą. Piktinasi tie, kurių vartojami vaistai iš kompensuojamųjų sąrašo buvo išbraukti. Ne todėl, kad valstybei jie buvo per brangūs, o todėl, kad valstybė nusprendė, kad jie per brangūs pacientui – per didelė priemoka už juos. Ir tie kurie nori vartoti sau įprastus vaistus, dabar jau ne priemoką turės mokėti, o pilną vaisto kainą. Jei žinoma, tokie vaistai liks Lietuvos rinkoje. Jei ne – reikės vardiniu receptų arba kokių nors reguliarių kelionių į didesnes rinkas, kad šių vaistų galėtų įsigyti.
Ir nors ministerija džiūgauja, kad kompensuojamųjų vaistų sąrašas darosi vis geresnis, iš tiesų, jis darosi kitoks, bet vis toks pat keistas, kaip kad toji 4,11 matematika. Štai sergate jūs, vartojate vaistus. O jūsų ligai – jokie vaistai nekompensuojami. Nes sąrašas – tik vadinasi kompensuojamųjų vaistų. Iš tikro, jis yra kelių aukštų – ir ligų, ir vaistų, ir dar – pacientų. Tu- paralitikas, tu- raupsuotasis, tu – aklasis, ir visiems – sveikatos druskos, kaip kokiam slogiame Marqueso romane apie diktatorių. Tai, kad moki sveikatos draudimo įmokas – niekas nesvarbu, ar tu gausi kompensaciją, nuspręs jos didenybė, užmaskuota komisijos vardu.
Taigi, yra ligos, kurios kompensuojamos, yra pacientai, kurie sudėliojami į lentynėles, tau – galima, tau – ne, ir yra nustatomi vaistų kompensavimo lygiai. Paralitikams –80, raupsuotiesiems – 90, kai kam – visas šimtas, o kai kam – tik sveikatos druskos, nieko, supraskite. Kompensavimo procentų atsiradimo istorija sena, kaip ir pats kompensavimas. Visiems po šimtą neužteko – taip būtų galima ją apibendrinti. Sklando kalbos, kad ministras, norėjęs pamaloninti savo profesiją, tos srities ligas pakėlė į šimtuko kompensavimo lygį. Nors visi puikiai suprato, kaip blogai, kad negerai kompensuoti visą šimtą procentų – sistema brangsta.
Tada atsirado 90 procentų kompensavimo lygis. Kad tie, kurie kompensuojami šimtu, būtų perkelti į žemesnį lygį. Kompensavimo lygis atsirado, bet vaistai į jį taip ir nebuvo perkelti. Dabar gi tas 90 tapo ne kompensavimo lygio mažinimo, o jo didinimo keliu. Tada ir radosi dar didesnis poreikis fiksuoti maksimalią priemoką, tuos 4,11 euro. Viskas vardan paciento.
O pažvelkime iš paciento pusės, visgi. Jei jau moki sveikatos draudimo įmokas, tai gal ne ministerijai gilintis ar tu paralitikas, aklasis, ar raupsuotasis, kaip iš Marqueso romano apie diktatorių. Gal valdžia galėtų būti neutrali ligų atžvilgiu, ir nediferencijuoti kompensavimo lygio pagal ligas. Antra, gal valdžia gali būti neutrali paciento atžvilgiu, ir nevaikyti jo nuo šeimos daktaro iki kardiologo ir atgal, kad gautų kompensuojamąjį vaistą. Ir trečia, gal valdžia galėtų būti neutrali paciento piniginės atžvilgiu tada, kai pacientas gali ir nori priemoką susimokėti. Nes naujoji 4.11 matematika visai nedera su tuo, kad įmokų dalyje veikia privalomasis visuotinis sveikatos draudimas. Moka visi, tačiau ne visi susirgę –gauna.
Rūta Vainienė
Komentaras LRT radijui
2018-07-18
