Ne paslaptis, kad Birštono kurorto istorija domimasi visame pasaulyje, o ypač – Lenkijoje. Tai lemia šios priežastys:
1) Birštoną 19 amžiaus pabaigoje gausiai lankė kaimyninės Suvalkų gubernijos bei Varšuvos apylinkių lenkai;
2) Didesnė dalis Birštono kurorto gydytojų kalbėjo ir parašė mokslinius darbus lenkų kalba, kai kurie jų vėliau dirbo Lenkijoje;
3) Kultūrinė Birštono kurhauzo programa 19 a. II pusėje ir 20 amžiaus pradžioje buvo ryškiai susijusi su atvykstančiais iš Varšuvos muzikantais ir teatralais;
4) Lenkijos tyrinėtojus Birštonas domina ir dėl to, kad čia 1939-1940 m. buvo priglausti internuotieji lenkai.
Abejotina laikytume Lenkijoje kol kas įsigalėjusią tendenciją, kai 19 a. Lietuvoje gyvenę ir dirbę mokslininkai, tyrinėjusieji Birštono ir visos Lietuvos istoriją, rašiusieji lenkų kalba, yra laikomi vien lenkais, tarsi susietais su dabartine Lenkijos valstybe. Ir Teodoras Narbutas, ir Vladislavas Syrokomlė-Kondratavičius, Zigmuntas Gliogeris, ir visi kiti gyveno Lietuvoje, nors ir kalbėjo lenkų kalba, pirmiausiai buvo LDK tradicijos patriotai. Geriausiu atveju, mes ir lenkai turėtume sutarti ir šiuos žmones laikyti abiem tautom svarbiais ir gerbtinais.
Patraukė dėmesį Lenkijos Pajūrio medicinos akademijos Ščecine metraštis, kuriame praėjusių metų pabaigoje buvo išspausdinta 11 puslapių mokslinė apybraiža „Kurortinio gydymo Birštone vystymasis iki 1939 metų. XIX amžiaus ir XX amžiaus pirmosios pusės Birštono gydytojai“ (Annales Academia Medicae Stetinensis. Roczniki Pomorskiej Akademii Medycznej w Szecinie, 2013, t.59, l.137-147). Tiesa, tenka pastebėti, kad pavadinimas vienoks, o pati mokslinė kurorto veiklos analizė apima tik laikotarpį iki Pirmojo pasaulinio karo.
Apybraižą rašė autorių grupė. Jiems vadovavo medicinos mokslų habilituotas daktaras Malgožata Paprocka-Borovič.
Autoriai, remdamiesi mums seniai žinomais 19 a. Birštone pabuvojusių keliautojų bei čia dirbusių gydytojų J. Novakovskio, R. Pšybilskio, V. Zahorskio, A. Reniero darbais, išsamiai lenkų skaitytoją supažindima su 19 amžiaus pradžios druskų klodų ieškojimo, pačia kurorto įkūrimo istorija, kurortinio gydymo pradžia. Deja, dėl lietuvių kalbos barjero autoriai nepasinaudojo nei Jurgio Venckūno, nei Balio Matulionio, vadovavusių kurortui tarpukario laikotarpiu, darbais. Lietuvos skaitytoją turėtų sudominti tai, kad šiame darbe buvo pasinaudota 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje Varšuvoje leistų dienraščių ir medicinos leidinių medžiaga. Žinomiausios mūsų bibliotekos šių leidinių neturi, jų nerasime ir Lenkijos internetinėse skaitmeninėse bibliotekose.
Labai svarbus apybraižos skyrius, skirtas Birštono kurorte dirbusiems gydytojams. Išryškinta gydytojų Stanislovo Kostkos Vikžemskio (1807-1875), Erminio Andriolio (1835-1876), Povilo Antano Savickio (1851-1911) veikla. Apie šiuos gydytojus lietuviškoje kurorto istoriografijoje iki šiol buvo nežinoma.
Darbas parašytas labai suprantamu stiliumi. Jį pagyvina pateikiamos įdomos kurorto gyvenimo, Birštono kurhauzo pramogų detalės. Tai, kad lenkų mokslininkai tuo domisi, turėtų mus paskatinti Birštono kurorto istorijos tyrimą vykdyti dar išsamiau ir atsakingiau. Taip pat turėtume neužmiršti, kad Vilniuje, Rasų kapinėse, ilsisi žymūs Birštono kurorto gydytojai Anicetas Renieras ir Benediktas Balinskis, Bernardinų – Aleksandras Viktoras Koreiva. Pagerbti juos, jų atminimą įamžinančiu leidinuku bei Vėlinių žvakute galėtų būti graži ir mūsų, muziejininkų, ir kurorto gydytojų tradicija.
Vytautas Kuzmickas,
Istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
