Silvija Navickienė
Ne vieno žmogaus namuose šiltoje vietelėje murkauja katė, o lauke svetimuosius aploja šunelis. Ne išimtis ir miestas – čia irgi butuose yra ir kačių, ir šunų, ir kitokių gyvūnėlių bei paukštelių. Mėgstame gyvąją gamtą, stengiamės būti kuo arčiau jos, bet ne visada tai į gera.
Kauno visuomenės sveikatos centro vyresnioji specialistė Vilija Matulevičienė pasakoja, jog jų įstaigos renkama statistika verčia nerimauti – beveik nekinta nuo gyvūnų nukentėjusių asmenų skaičius, kasmet jų būna grėsmingai daug. Pernai dėl to į gydymo įstaigas kreipėsi 95 žmonės, didesnei daliai jų buvo skirtas skiepų nuo pasiutligės kursas. Tai atsiėjo valstybei pusaštunto tūkstančio litų. Daugiausiai žmonės nukenčia nuo šunų, gana dažnai nuo savų arba turinčių šeimininkus, ir tik 22 atvejais tai buvo valkataujantys arba nenustatytų savininkų gyvūnai. Beje, katės taip pat mėgsta „paauklėti“ šeimininkus, dėl jų padarytų žaizdų į gydytojus pernai kreipėsi 11 žmonių.
Dešimt šių metų mėnesių taip pat niekuo nenusileidžia pernykštiems metams – nuo gyvūnų jau nukentėjo 88 asmenys, iš jų 78 skirti skiepai nuo pasiutligės, o jie šiemet jau brangesni. Ir vėl kalčiausi šiose bėdose buvo šunys. Neramu tai, kad apie trečdalis nukentėjusiųjų nuo gyvūnų būna mokyklinio amžiaus vaikai. Žinoma, yra ir dar viena kategorija asmenų, dažnai nukenčiančių nuo palaidų šunų – tai paštininkai, kurių kasmet į gydytojus kreipiasi 2 – 3, o dar daugiau, ko gero, yra nutylinčių savo nelaimes.
Kaip teigia V. Matulevičienė, gyvūnų savininkai dažnai nesilaiko gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių, vedžioja juos be antsnukių, nepririša, matomoje vietoje prie savų namų nepakabina ženklo apie čia esančius šunis. 2011 m. liepos 28 d. Prienų rajono savivaldybės Tarybos sprendimu patvirtintos taisyklės aiškiai apibrėžia gyvūnų savininkų pareigas, pateikia nurodymus gyvūnų laikymui ir vedžiojimui viešose vietose. Kaip laikomasi šių taisyklių, kontroliuoja ne tik policijos pareigūnai, bet ir seniūnai, savivaldybės administracijos darbuotojai, aplinkosaugininkai ir dar kelių valstybinių institucijų pareigūnai. Žinoma, arčiausiai gyventojų problemų yra seniūnai, kurie gauna skundus, pažįsta gyvūnų savininkus, geriausiai žino visas aplinkybes ir rūpinasi bėdų sprendimu. Kaip pasakojo Prienų miesto seniūnas Algimantas Matulevičius, Prienuose du kartus per metus yra gaudomi valkataujantys gyvūnai, o tai seniūnijos biudžetui kainuoja brangiai – vieno šuns sugavimas ir jo priežiūra po to įkainota 250 litų. Vienos akcijos metu sugaunama apie 20 šunų. Kadangi problema nekintanti ir įkyri, buvo ieškoma ir kitų sprendimų. Pasak seniūno, bandyta kartu su Birštono savivaldybe steigti beglobių gyvūnų prieglaudą, tačiau daug ir sunkių reikalavimų šį sumanymą numarino. Šiek tiek daugiau vilčių dedama į privalomąją gyvūnų registraciją, nors rūpesčiai dėl jos vykdymo taip pat guls ant seniūnijų. Netrukus ruošiamasi į kiekvieną butą pasiųsti pranešimus, laukiama žetonų. Kad į kvietimą registruoti savo augintinius bus daug atsiliepusiųjų, A. Matulevičius nesitiki, nes bus renkamas mokestis – už šunelį 20 Lt. metams, už katę – 10. Vis dėlto, kad ir kokių sunkumų kiltų, šį savivaldybės Tarybos sprendimą bus stengiamasi įgyvendinti.
Tam ruošiasi ir Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius, ir pats ne kartą užpultas kaimo žmonių namus saugančių palaidų kiemsargių. Valkataujančius, beglobius gyvūnus surinkti kviečiami šungaudžiai, nors jų paslaugos ir brangios. Seniūno manymu, Jiezne nėra daug beglobių šunų, situacija gana gera. Kaimuose kas kita. Čia žmonės dažnai laiko ne vieną ir ne du šunelius, kačių taip pat turi nemažai. Priglaudžiami ir beširdžių miestiečių išmesti gyvūnai. Važinėdamas po seniūnijos kaimus, A. Bartusevičius sako nuolat įspėjantis žmones prisirišti palaidus šunis, o jei žodžių nepaisoma, darbo imasi tyrėjas Audrius Čepkauskas, kuris yra išrašęs nemažai nuobaudų protokolų nerūpestingiems gyvūnų globėjams. Tiesa, negalima sakyti, jog tik kaimo gyventojai mėgsta užsiveisti kačių ir šunų „fermas“. Ir gyvenviečių bei miesto daugiabučiuose tai įsigudrina padaryti žmonės, kuriems nei motais kačių pridergtos laptinės ir rūsiai, kaimynų pykčiai ir skundai. Tokias problemas A. Bartusevičiui tenka spręsti gana dažnai, nors be kaimynų sutikimo butų gyventojai negali laikyti naminių gyvūnų. Tačiau, deja, taisyklės yra tam, kad jas pažeidinėtume. Gal gydytojų, visuomenės sveikatos priežiūros specialistų ir seniūnų rūpesčius sumažins gyvūnų registracijos būtinybė? Tą parodys laikas, juk gudrybių, kaip išsisukti nuo mokesčių, sugalvojama daug.
