Vilija Čiapaitė
Sakoma, kad pastatas gyvas tada, kai jame gyvenama, kuriama, dainuojama, grojama, šokama, dirbama su meile ir kūrybiniu polėkiu. Toks yra Prienų kultūros ir laisvalaikio centras, nes čia verda tikras, kasdienis gyvenimas. Šį kartą Prienų kultūros ir laisvalaikio centre šurmuliuoja šventinės nuotaikos, nes šiame židinyje minimas neeilinis gimtadienis – 85-ri metai.
Kultūros ir laisvalaikio centro fojė susirinkusiųjų laukė staigmena – teatralizuota šventė „Kelias“. Visų dėmesį traukė Prisiminimų medis, kuris ant savo šakų laikinai priglaudė fotografijas – šiame pastate dirbančių ir dirbusių žmonių veidus, šventines akimirkas. Iš jų buvo galima sudėlioti gyvenimo istorijos dėlionę, kuri privertė prisiminti akimirkas, tokias svarbias ir mielas tiek čia dirbantiems, tiek dirbusiems.
„Pasivaikščiojus“ po Prisiminimų medžio fotografijas galėjai stebėti tęstinumą – buvo dalinami prisiminimų trupiniai net ir apie Prienų įkūrėjus, o metalu apkaustytame krepšyje gulėjo viso ko pradžia – plyta, stovėjusi pačioje garbingiausioje vietoje. Skrynia, kurios atvertas dangtis magiškai kvietė pamatyti būtent šių kultūros ir laisvalaikio namų gimimo akimirkas… Viskas sujungta, suklijuota ir nematomomis gijomis surišta. Kaip sakoma, be praeities – nebūtų dabarties.Po instaliacijų pristatymo visi sugužėjo į didžiąją salę, kur laukė dar viena staigmena – koncertas „Su muzika – be datų“.
Scenoje galėjai stebėti ir mėgautis kolektyvų pasirodymais, kurie vienas po kito jungė, rodė, improvizavo savo programas ir kvietė pasigėrėti, o gal tiksliau – „paskanauti“ kultūros darbuotojų patiekto deserto: šokių, dainų, vaidinimų ištraukų. Ir tai buvo nuostabu, nes švenčiantys tokį gražų jubiliejų tikrai turėjo ką parodyti ir kuo pasidžiaugti.
Be abejo, malonu, kad kultūros darbuotojų atvyko pasveikinti LR socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė, savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas ir Kultūros ir turizmo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis. Padėkomis buvo apdovanoti ilgamečiai kultūros centro darbuotojai – dirbantys įstaigoje ne vienerius metus, ir tie, kurie čia įleido šaknis, spinduliuojantys noru, kad ir toliau kultūros ir laisvalaikio centras būtų meno ir kultūros namais – patraukliais, nestokojančiais fantazijų ir geranoriškumo.
O fojė erdvėje laukė didelis tortas – visos šventės kulminacija. Juk koks gimtadienis be torto?
Po kurio laiko aistros aprimo, šurmulys nutilo… O gražus ir apšviestas kultūros ir laisvalaikio centro pastatas tyliai atsiduso ir nugrimzdo į naktinio miego debesis. Rytoj bus kita diena ir gyvenimas tęsis toliau. Juk auga jaunoji karta, kuri galbūt kartu su vyresniaisiais švęs dar ne vieną gimtadienį, susijusį su šiuo pastatu – ir ne tik.
