Senoviškas laiko ratas vis sukasi ir nuolat atsinaujindamas, atneša mums naujus atradimus, įvykius, kurie vis tampa istorija. Pamažu atkeliavęs ruduo mus verčia susikaupti priėš atsėlinančią žiemą, tačiau stabtelkim minutei. Argi nesmagu rudenį aukštoje kalvoje žvilgsniu glostyti smailius bažnytėlių bokštus, nugeltusių medžių gojelių viršūnes? Prakalbinkime kalveles, jų pašonėje įsikūrusius kaimelius, praskleiskime laiko skraistę ir pažiūrėkime, kas čia gyveno ir darbu bei išmintimi puošė Lietuvą.
Aukštadvario regioninio parko direkcija jau antrus metus organizuoja pažintines ekskursijas, pristato vertingiausius ir naujai atrastus gamtos ir kultūros objektus. Lankytojai domisi mūsų apylinkėmis, todėl Aukštadvario regioninis parkas vasaros sezono metu dirbo ir šeštadieniais. Visiems besidomintiems informaciją teikė ir konsultavo aktyvios Aukštadvario pedagogės- etnografinio ansamblio „Senjorės“ narės. Prienų rajono Stakliškių ir Kaišiadorių rajono Nemaitonių seniūnijų seniūnai G.Kaminskas ir G.Juodienė, Rūdiškių amatų mokyklos dėstytoja D. Beigienė, Trakų kultūros rūmų darbuotoja L.Mikutavičienė bendradarbiauja su Aukštadvario regioninio parko direkcija, tariasi ir domisi projektų įgyvendinimu. Aukštadvario regioninio parko direkcijos direktorius V. Plegevičius pakvietė savo pagalbininkus į ekskursiją, pasidžiaugti vertybėmis, kurias čia suminėsime, susipažinti su nuostabiais žmonėmis.
Velnio Duobė
Pirmoji maršruto stotelė – legendinė Velnio Duobė su savo ligšiol neišaiškintų paslapčių takais.
Šis gamtos ir kultūros paveldo objektas pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1666 metais, kuomet šio žemės sklypo šeimininkas J.Ruževičius užrašė jį Aukštadvario Šv. Domininko ordino vienuoliams. Senoliai porino apie čia buvusią pastatytą koplyčią, iš Aukštadvario atvykdavusį nuodėmklausį. Koplyčia čia būti galėjo, tačiau karų ir gaisrų metu sunaikinta. Dabar tai vienas iš lankomiausių objektų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Apie šio unikalaus gamtos objekto susidarymą mokslininkai yra pateikę net kelias versijas: sufozinę, evorzinę, glaciokarstinę ir meteoritinę. Labiausiai tikėtina glaciokarstinė jos atsiradimo versija. Pagal čia atliktus Lietuvos geologų gręžinių tyrimus konstatuota, kad duobės amžius siekia 10500 metų, priskirtinas vėlyvojo driaso periodui. Taigi, duobė – paskutiniojo ledynmečio reliktas.
Aukštadvario regioninio parko direkcija vykdė projektą ir lankytojų patogumui jau įrengė naują pavėsinę, nusileidimo į duobę laiptus, taką su akmenimis, kviesdama pažinti unikalų gamtos kūrinį. Aukštadvario regioninio parko vyr. rekreacijos vadybininkė E. Stanulionienė visiems paaiškino, kaip buvo reikalingas objektui naujas takas ir nusileidimo laipteliai. Dėl didelio lankytojų srauto duobės šlaitai jau buvo digresuoti, todėl labai reikėjo gelbėti šią gamtos vertybę.
Gelionių kalva
Toliau keliaujame link Gelionių (255 m) kalvos, kur yra įrengta apžvalgos aikštelė. Nuo čia matomos plačios apylinkės: Radomislio laukai, Druskakalnio, Šatrakalnio, Barakalnio, Kartakalnio, Varelių kalvos. Tolumoje didingai stūkso Aukštojos ir Sienakalnio alkakalniai, o tarp jų iškilmingai į dangų stiebiasi Užuguosčio bažnyčios bokštai. Gelionys – sena mitologinė vietovė. Tą liudija pats pavadinimas, netoliese esantis ežerėlis, apipintas sakmėmis apie čia gyvenančias laumes. Verta aplankyti įspūdingą Gelionių duobę – apvalaus piltuvo formos glaciokarstinį gamtos darinį. Viršutinio jos šlaito diametras siekia 37 metrus, šlaitų aukštis 8,5 metro, dugne esančio ežerėlio gylis siekia 3,5 metro. Čia buvo atlikti geologiniai tyrimai, kurių metu nustatyta, kad duobė yra vertingas ir mokslui įdomus objektas. Termokarstinių duobių tyrimai turi didelę reikšmę poledynmetinėms paleografinėms sąlygoms nustatyti.
Tautosakoje ji dar vadinama Velniaduobe, esą čia kitados yra prasmegusi bažnyčia, o naktimis girdėti vaikų verksmai, vandens pliuškenimas, tarsi kažkas norėtų išplaukti.
Šiuo metu ant Gelionių kalvos yra įsikūrusi Lietuvos kariuomenė, sauganti oro erdvę. Gaila, kad kelios Gelionių kaimo pirkelės jau ištuštėjusios, nes buvę šaunūs senoliai jau iškeliavę į amžinuosius namus…
Gedanonių kalva
Tolumoj matosi aukščiausia apylinkių kalva (257 m.) – „Makakas“, tarnavusi keliaujantiems žmonėms kaip orientyras. Šalia kalvos prisiglaudęs seną ir turtingą istoriją turintis kaimas su įdomiomis kapinaitėmis. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose kaimas minimas 1744 metais Užuguosčio bažnyčios inventoriuje, Gedinaičių pavadinimu. Kaimas apsuptas kalvų, įsikūręs kryžkelėje kelių, kurie buvo svarbūs istorijoje. Siautęs didysis maras, praėję karai palietė kaimo istoriją. Karas su švedais, jų savivalė ilgiems amžiams įsirėžė žmonių atmintin. Pirmojo pasaulinio karo metais Gedanonių kaimo žmonėms dėl galimų karinių susidūrimų buvo įsakyta trauktis. Aukščiausios kalvos papėdės šiaurinėje dalyje dar ir dabar išlikę apkasų likučiai rodo buvusius kaimiečių pergyvenimus. Gedanoniečiai bėgo nuo karo labai nenoriai, nes gaila buvo palikti savus namus, turtą. Bėgdami link Žiežmarių, žmonės viską metę verkė, negalėdami pasiimti užgyvento turto. Arkliams nepatraukiant vežimo, buvo išmetinėjami maišai su audiniais ir kitais daiktais. Viena mergina prisiminė, kad tėvelis išmetė jai brangias motinos ir senelės skareles. Sugrįžusi ji rado savo skareles suplėšytas į skutelius, nes kariai jomis valė ir blizgino šautuvų vamzdžius… Sugrįžę gedanoniečiai labai džiaugėsi, kad liko namai nesudeginti. Antrojo pasaulinio karo metais pro Gedanonių kaimą važiuodavo vokiečių karo mašinos, ėjo suvargę ir alkani rusai. Gedanoniečiai su kitų kaimų vyrais karo metu buvo išvaryti į Vilnių tvarkyti aerodromo. Darbininkai jau numatė galimą neramumą, ir, laimei, prieš bombardavimą sėkmingai pabėgę, sveiki ir gyvi sugrįžo namo.
Aukštadvario regioninio parko direkcija, šiuo metu baigia vykdyti Gedanonių kalno ir kelio per kaimą projektų įgyvendinimo darbus. Ant kalno jau pastatyta nauja apžvalgos aikštelė, bus sutvarkytas kelias.
Užuguosčio Šv. Petro ir Povilo bažnyčia
Jau iš tolo matomi bažnyčios bokštai tarsi viliodami kviečia užsukti pasigrožėti taip nuostabiai gamtos fone įsikomponavusiu architektūriniu kūriniu. Jau bažnyčios šventoriuje mūsų laukė ir maloniai priėmė bažnyčios klebonas Aurimas Tarasevičius. Atiduodamas pagarbą mokslui klebonas maloniai padeda mokslininkams ir studentams rašantiems darbus, bendradarbiavo su „Versmės“ leidyklos ekspedicijos dalyviais. Klebonas visada nuoširdžiai atveria bažnyčios duris ne vien menotyrininkams, bet ir asmeninių rūpesčių prispaustiems žmonėms. Daugelis žmonių kreipiasi, norėdami pamatyti ir pasimelsti prie stebuklais garsaus Dievo Motinos paveikslo. Nors parapijoje rūpesčių yra, tačiau dėmesingas klebonas visada skuba į pagalbą. Mūsų ekskursijos dieną klebonas labai skubėjo pas velionį, tačiau laiko mus priimti ir nuoširdžiai pabendrauti būtinai surado. O pamatyti čia tikrai yra ką, nes Užuguosčio Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – viena iš svarbiausių lankytinų kultūros paveldo objektų Prienų rajone ir Lietuvoje. Tai seniausia bažnyčia Kaišiadorių vyskupijoje, stovėjusi jau 1495 m., J. Daugirdavičiaus rūpesčiu kurį laiką buvusi Darsūniškio bažnyčios filija. Bažnytėlė daug metų tarnavusi Dievui ir žmonėms, ilgainiui ėmė griūti. Antrosios bažnyčios fundatorius nėra žinomas, tačiau dar 1522 metais Marija Daugirdavičiūtė Dovainienė – Zavišienė čia įsteigė altariją, padovanojo bažnyčiai žemių ir ežerų. Trečiąją bažnyčią pastatė Liudviko Paco žmona Teresė Radvilaitė – Pacienė 1776 metais, kunigo K. Januškevičiaus rūpesčiu. Šių žmonių iniciatyva į Užuguosčio naujai pastatytą bažnytėlę buvo atvežtas stebuklais išgarsėjęs Dievo Motinos paveikslas. Prieš patenkant į Užuguostį, paveikslas jau spėjo pabūti dvejose LDK vietovėse – Mogiliove ir Grafų Foglerių koplyčioje Čehlanos dvare.
1898 metais, užsidegus Užuguosčio bažnyčiai, broliai Gruzdzevičiai su kitais parapijiečiais išgelbėjo stebuklingą paveikslą ir dalį archyvo. 1902 metais parapijiečiai savo pastangomis pasistatė naujus maldos namus. Darbams vadovavo kunigas K.Gruzdys, statybos projektą vykdė inžinierius B. Malevskis. Per labai trumpą laiką išaugusi bažnyčia rodo žmonių begalinį darbštumą ir norą tarnauti Dievui, statant šventovę.
Užuguosčio bažnyčioje saugomi ir kitos meno vertybės: Šv. Petro ir Pauliaus, Šv. Antano paveikslai. Apie darbščių žemdirbių kraštą liudija Šv. Izidoriaus garbinimas. Šiam šventajam garbinti pavasarį čia vykdavę atlaidai, bažnyčioje saugomas jo paveikslas. Po žlugusio 1931 metų sukilimo panaikintas Aukštadvario domininkonų vienuolynas, o parapija priskirta Užuguosčiui. Džiugu, kad Užuguostyje išsaugoti vertingi tekstilės kūriniai – siuvinėti arnotai iš Aukštadvario Domininkonų vienuolyno. Varpinėje kabo galingiausias apylinkių bažnyčios varpas – parapijos moterų dovana bažnyčiai. Jis nupirktas už moterų suaukotus pinigus ir juvelyrinius papuošalus 1901 metais, dar statant bažnyčią.
Šiuo metu Užuguosčio bažnyčioje birželio mėnesį vyksta Šv. Petro ir Povilo atlaidai. Sovietmečiu joks kultūrinis renginys nenustelbdavo šios šventės. Vyresnieji gyventojai su nostalgija dar prisimena garsiuosius spalio mėnesį visą savaitę vykdavusius Dievo Motinos atlaidus.
Stebuklingas paveikslas ir patirtos malonės sutraukdavo minias žmonių į šias iškilmes dvasinei atgaivai ir nuoširdžiam bendravimui.
Apžiūrėję bažnyčios garsenybes ir atsisveikinę su klebonu pasukome į kitą kultūros židinį – Užuguosčio biblioteką.
Užuguosčio biblioteka
Rašytinių šaltinių duomenimis, Užuguostyje bibliotekėlė buvo įkurta jau 1934 metais, šaulių būrio rūpesčiu. Daugiausiai metų bibliotekai pašventė darbuotoja Veronika Žarnauskienė, o pastaruoju metu čia dirba bibliotekininkė Rasa Žvirblienė. Bibliotekoje buvome maloniai priimti ir prie arbatos puodelio klausėme paskaitos apie Užuguosčio kaimo ir buvusios mokyklos istoriją. Užuguostis – vietovė už Guostos ežero, būtent šis senasis hidronimas ir atnešė gyvenvietei vardą. Pro čia vingiavo senas kelias į Trakus jau XIV amžiuje, juo traukė kryžiuočiai į senąją LDK sostinę ir Semeliškes. Gražus gamtos kampelis buvo pastebėtas, čia įspaustos žymių to meto žmonių Radvilų, Pacų, Liackių, Malevskių pėdsakai…
Maloniai pabendravę padėkojome bibliotekininkei ir seniūnams bei pedagogams, pasižadėjome ir toliau bendradarbiauti, į savo ratą įtraukiant vis didesnį būrį iniciatyvių žmonių, viešinant šio unikalaus krašto istoriją.
Aukštadvario regioninio parko direkcijos vyr. kultūrologė R.Balsevičiūtė
