
Negali ramiai gyventi kiekvieną dieną girdėdamas LRT skaudžias žinias apie daugelį mūsų tautiečių, sergančių sunkiai pagydoma, o gal kol kas nepagydoma liga – lagaminų krovimo ir į svečias šalis laisvu išvykimu paparčio žiedo ieškoti.
Norisi, labai norisi šiuo metu prisiminti laikus, kad ešelonais važiuoti į tolimus šiaurės tolius prie užšalusių upių, už Uralo kalnų, niekas su šviesia viltimi lagaminų nekrovė, savanoriškai neemigravo. Iš gimtinės prie belangių vagonų buvo ginkluotų stribų lydimi ir vežami. Tada mūsų tautiečiai, nenusipelnę tokio žiauraus likimo, su savimi vežėsi į šalčių ir vargo karalystę saujelę gimtos žemelės, kuri kasdien primintų gimtinę. Jeigu būtų buvusi galimybė neišvykti tada iš Tėvynės, likti savo neramioje, vargstančioje Lietuvoje, jie būtų sutikę viską atiduoti.
Ledų sukaustytoje žemėje, atliekant žmogui sunkiai įveikiamus darbus, gyvenant su vaikais šaltuose barakuose, vargstančius mūsų brolius šildė meilė ir ilgesys savo Tėvynės. Ta meilė stiprino dvasią, leido iškentėti ir išgyventi visa tai, kas žmogui, atrodo, buvo neįmanoma. Daugelis žino tą dainą, skambėjusią šiauriniuose toliuose mūsų tautiečių lūpose apie Tėvynės ilgesį ir meilę:
„Leiskit į Tėvynę,
Leiskit pas savus.
Ten pradžiugs krūtinė,
Atgaivins jausmus.
Svetima padangė
Nemaloni, ne…
Tėviškėlę brangią
Vis regiu sapne.“
Sulaukėm laisvės dienų. Lietuva – nepriklausoma valstybė, ES narė. Keliai į Europos šalis, į turtingą Ameriką laisvi, atviri. Tuo tarpu okupantų per 50 metų išvargintoje Lietuvoje nelengva gyventi. Daliai tautiečių darbo trūksta, kiti mažai uždirba, o dar kiti nori išvažiavę daugiau užsidirbti, padėti šeimoms, paskui grįžti. Yra žadančių Tėvynėn negrįžti niekada.
Visos bėdos per tą migraciją. Ko nepadarė okupantai, tai daug nelaimių patys sulaukėm. Išgyvenom mokyklų uždarinėjimo metus, kaimai liko be mokslo įstaigų, be kultūros. Nyksta sodžiai, kaimai, jų vardai. Jaunų žmonių mažėja, žmonių, gyvenančių Lietuvoje, ratelis siaurėja.
Juodoji migracija! Kaip ji skaudžiai paliečia mūsų ateitį – vaikus.
Daug vaikų, palikti Lietuvoje, pas senelius gyvena. Girdėjau kalbant, kad parvažiavusio iš Norvegijos tėvelio sūnelis nepažino ir, išsigandęs nepažįstamojo, spinton įlindęs pasislėpė. Graudu…
Reikia mūsų Tėvynę mylėti ir saugoti, rūpintis jos išlikimu! Ji viena Europoje pati gražiausia, jos kalba pati senoviškiausia, jos gamta pasaulyje žaliausia ir sveikiausia. Mylėkim, saugokim, padėkim vieni kitiems, mylėkim kiekvieną.
Aš tikiu, kad mūsų meilė, gerumas, artumas vieni kitiems, užuojauta ir supratimas padės sukurti klestinčią valstybę – mūsų Lietuvą. O tikėjimas didelė jėga…
Alfonsas Vitkauskas