Monika Urmanavičiūtė-Jonaitienė
Dailininkė grafikė, tapytoja Monika Urmanavičiūtė-Jonaitienė gimė 1935 m. liepos 26 d. Stakliškių kaime, ūkininkų šeimoje.
1942–1950 m. mokėsi Stakliškių aštuonmetėje mokykloje. Dar ten besimokydama būsimoji dailininkė pajuto įkvėpimą kūrybai. 1950 m. įstojo į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą (tekstilės specialybę), kurį baigė 1955 metais.
1959 m. Monika Urmanavičiūtė-Jonaitienė įstojo į tuometinį Valstybinį dailės institutą, Grafikos katedrą. Institutą ji baigė 1964 m., įgijo dailininkės grafikės specialybę, o jau 1966 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. Nuo 1965 m. menininkė dalyvavo dailės parodose – iš pradžių grupinėse, vėliau autorinėse. Iš viso menininkė surengė 11 asmeninių ir dalyvavo daugybėje grupinių parodų ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų: Latvijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje ir kt. Dailininkė pelnė nemažai svarbių apdovanojimų už taikomosios ir vaizduojamosios dailės darbus.
-
- Antanina Aleksavičienė ir Monika Jonaitienė, 1997m vasario 24d, Parodos atidarymas
-
- Dailininkė Monika Urmanavičiūtė Jonaitienė, 1935-1999
Dailininkė apie savo gyvenimą yra rašiusi „Mano gyvenimo kelias prasidėjo nuo pinto lopšio, plūktos kaimo trobos aslos, nuo pirmo iš mamos lūpų išgirsto žodžio „Monikute“, nuo tėvo atriektos duonos riekės skonio. Nuo vėjo atneštų gimtinės pievų ir miškų kvapo. Nuo tų vaikystės prisiminimų, kurie mane, kaip ir visus kitus žmones, lydi visą gyvenimą. Tie gimtieji namai, tas medinis namo slenkstis, kurį mindžiojo penkios sesutės ir aš, iš jų vidurinioji, tai gimtasis Stakliškių kaimas, tai giliai vagą įrėžusi Verknė ir žydinčios paverknio pievos.
Nuo pat jaunystės žavėjausi gamtos grožiu, kaimiečių darbštumu, kada kiekvienas darbas buvo dirbamas su dideliu džiaugsmu. Kartais atrodo, dar ir dabar girdžiu ir matau: šienapjūtės, rugių kūlimo, linų rovimo, linų mynimo pabaigtuvių dainas ir vakarones. Visa tai yra mano kūrybos šaltinis, kuriame vyrauja kaimo darbų tema.“ (Iš Monikos Urmanavičiūtės-Jonaitienės autobiografijos, rašytos 1995 m. kovo 9 d. Vilniuje).
Pastelės darbų parodos atidaryme Monika Jonaitienė ir Kęstutis Jonaitis, dizaino paroda. Pranas Jonaitis PKM 1997 02 24
Žiūrint į dailininkės kūrinius akivaizdu, kad pagrindinis jos įkvėpimo šaltinis buvo namų aplinka ir gamtos pasaulis. Nors likimas atvedė į miestą, tačiau išlikęs artimas ryšys su kaimu suformavo savitą kūrybos braižą. Savo kūryboje dailininkė perteikė gamtos, kaimo žmonių gyvenimus ir jų darbus. Gamta, žmogus, jo darbai ir šventės buvo didieji dailininkės kūrybos įkvėpėjai.
Linoraižiniuose dailininkė dažniausiai įamžino kaimo žmones, ypač mėgo vaizduoti moterį, kuri su didele meile ir džiaugsmu dirba sunkius kasdienius darbus. Ofortuose įamžinti gražiausiai Lietuvos architektūriniai paminklai, o pastelės darbuose dažnai pamatysime gamtos vaizdus.
Monikos Urmanavičiūtės-Jonaitienės kūrybinis palikimas itin įvairus: nuo grafikos iki tapybos, akvarelių, pastelių, net tekstilės, batikos darbų, nors pagrindinė jos kūrybos šaka buvo grafika. Dailininkė dirbo lakštinės, taikomosios grafikos bei plakato srityse. Tačiau labiausiai mėgo kurti plokščiaspaudę grafiką – linoraižinius, vėliau ofortus.
Intensyviausiai dailininkė nespalvotą grafiką kūrė septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntojo dešimtmečio pradžioje ir vėliau. 1992–1996 m. daugiausiai kūrė linoraižinius, o dešimtajame dešimtmetyje – daugiausiai ofortus. Devintajame dešimtmetyje jos kūryboje vyravo spalvoti kūriniai, pastelė. Produktyviausias dailininkei buvo XX a. devintasis dešimtmetis.
Dailininkė mėgo kurti ciklus. Vienas garsiausių linoraižinių ciklų – „Lino darbai senojoje Dzūkijoje“ (1966–1968 m.), kuriame tikroviškai, pasitelkiant moterų figūras, labai poetiškai perteiktas visas lino kelias – „Linų rovimas“, „Linus kloja“, „Linus mina“, „Verpėjos“, „Audėja“, „Audinių skalbėjos“ ir t. t. Šiame cikle ir pačios figūros (moterų) perteiktos itin plastiškai, natūraliai – moterys palinkę kaip patys linai. Šio ciklo darbai saugomi ir eksponuojami Prienų krašto muziejuje.
Kitas grafikos (ofortų) ciklas – „Močiutės gėlės“, kuriame banguojančios natūralios linijos pasitelkiant gėlių motyvus tarsi sukuria pulsuojančio kilimo įvaizdį. Gėlių motyvas atsiskleidė ir dailininkės tapyboje, akvarelėse, atvėręs subtilią, virpančią daugelio tonų spalvų gamą.
Dailininkė yra sukūrusi ir itin kaligrafiškų senamiesčio, daugiausia Vilniaus, vaizdų – ofortų, išsiskiriančių akademiškumu, tikroviškumu. Daugiausia jų sukūrė XX a. 10-ajame dešimtmetyje. Nors šiuose ofortuose itin kruopščiai perteikiamos tikrovės detalės, juose nestinga ir poetinės įtaigos.
Gausią M. Urmanavičiūtės-Jonaitienės kūrybos dalį sudaro pastelės. Jas dailininkė kurdavo ant įvairių tonų (melsvo, rusvo, žalsvo, kt.) spalvoto popieriaus. Dažniausias motyvas – gamtos vaizdai, peizažai. Būtent švelnūs pastelių tonai dailininkės kūrybai suteikia neapibrėžtumo, mistikos atspalvį. Dažniausi kūrinių motyvai – upės vingiai, medžiai, kalvos.
Atskira ir unikali M. Urmanavičiūtės-Jonaitienės kūrybos dalis – batikos darbai, sukurti XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje, daugiausia – apie 1985 m. Šiuose kūriniuose dominuoja natūralios abstrahuotos formos, atpažįstamos gamtos pasaulio detalės (saulės, taip pat drugių, augalų, gėlių pavidalai).
M. Urmanavičiūtė-Jonaitienė dirbo ir taikomosios dailės – grafikos – srityje, kūrė atvirukus, plakatus, ekslibrius, herbus. 1970 m. ji sukūrė Molėtų miesto herbą, kurio naujasis etalonas 1997 m. birželio 19 d. buvo aprobuotas Heraldikos komisijos. M. Urmanavičiūtės-Jonaitienės kūriniai saugomi Lietuvos dailės muziejuje ir Prienų krašto muziejuje, MO muziejuje taip pat privačiose giminės kolekcijose. Dailininkės kūrybos kelias nebuvo ilgas. 1999 m. gruodžio 17 d. menininkė iškeliavo Anapilin ir atgulė Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
