Mokytoja, kuriai nedrįso meluoti mokiniai. Kuri vis dar gyva, nors į Amžinybę iškeliavo jau prieš kelis dešimtmečius. Tikriausiai, jai patiktų stebėti tyliai žemėn plevenančius vyšnių žiedlapius prie Stakliškių bažnyčios, džiaugsmu ir ilgesiu pulsuotų jos širdis, kai ją apsuptų linksmų jos mokinių būrys. O jie jau žilagalviai, vienas kitą kartais vos beatpažįstantys, vis kartojantys, kas būtų, jei Mokytoja juos pamatytų.
Danutė Zieniūtė Stakliškių vidurinėje mokykloje dirbo šešiolika metų. Tad ne viena mokinių karta jos palydėta į gyvenimą, daugybei tuomečių vaikų ji atidavė savo dvasios šilumą, įskiepijo meilę gimtajai kalbai, literatūrai. Jos parašytus eilėraščius dar ir dabar buvusios mokinės deklamuoja su pavydėtinai aiškia dikcija ir puikia išraiška. Ne veltui dar kartą sugrįžti į mokyklą ir prisiminti čia leistas dienas panoro toks gausus būrys žmonių – tų, kuriuos palytėjo D. Zieniūtės asmenybės šviesa.
Ji – mylėjo visus vaikus, niekada nepakėlė balso nuraminti triukšmadarius. Niekada nestovėjo už bažnyčios kampo, užsirašydama pavardes tų, kurie sekmadienį apsilankė šventosiose Mišiose. Ji džiaugėsi kiekvienu mokinių pasiekimu, negailėdama pagyrų to nusipelniusiems. Niekada nesivėlė į barnius su kolegomis, tylomis nuleisdama skaudžius žodžius ir apkalbas. Ji – niekada nebuvo komjaunuolė ar komunistė, tačiau pelnė patį aukščiausią tarybinės valdžios apdovanojimą mokytojui. Galima būtų tęsti ir tęsti, kaip vis kalbėjo ir kalbėjo D. Zieniūtės mokiniai, gegužės 11-ąją susirinkę į Stakliškes palydėti į pasaulį knygą apie savo Mokytoją. Vis dėlto, pasak klebono Alfredo Rukštos, ji, kuri lietuvių kalbą mylėjo ir gerbė taip, kaip tikintysis Evangeliją, šiandien patirtų skausmingą kirtį savo pažiūroms, išgirdusi rusicizmų ir anglizmų pripildytą jaunųjų ir vyresniųjų kalbėjimą. O gal kai kuo apsidžiaugtų – juk šitiek jos mokinių tapo šviesuoliais: mokytojais, gydytojais, inžinieriais, leidėjais, teisininkais…
Šį pasaulį mokytoja D. Zieniūtė paliko anksti ir savo noru. Per sunku čia buvo jos jautriai ir trapiai sielai, nebeliko jėgų kovoti už save, savo darbą ir kūrybą. Neišleisti liko spaudai paruošti eilėraščiai, nebesulaukė rugsėjį savo Mokytojos vaikai Birštone, kur ji dirbo paskutiniuosius dvejus metus. Tačiau tie mokiniai, kuriems teko laimė pažinti D. Zieniūtę, niekada jos nepamiršo. Atėjo laikas, kai jų pastangomis Mokytojos kūriniai, jos trumpo gyvenimo akimirkos sugulė į gražią knygą „Nedaug iš gyvenimo paėmiau“, jau pristatytą Prienų ir Balbieriškio kraštų gyventojams. Didžiausia padėka už tai – Onutei Andrulevičienei ir Anelei Zurlienei, pradėjusioms sunkų ir kruopštų darbą, įtraukusioms į jį kitus D. Zieniūtės mokinius, kurie pasidalino atsiminimais, sukauptais eilėraščiais, nuotraukomis, parėmė darbais ir pinigais jų užmojį. Nepamiršo savo seniai duoto pažado padėti ir Birštono savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Aleksandravičius, sunkiai užgyventais pinigėliais pasidalijo ir A. Zurlienės kaimynė tremtinė. Taip į pasaulį, į skaitytojų rankas atėjo knyga, laukiama ir jau pamilta, nuo kurios viršelio žvelgia jauna ir gyvenimo skrydžiui pasiruošusi mergina, meilę ir širdį žmonėms atidavusi mokytoja D. Zieniūtė.
Mokytoja Danutė man nedėstė, tačiau teko vaidinti jos pastatytuose spektakliukuose, dalyvavau lieteratų būrelyje, nes jaunystėje rašiau eilėraščius. Todėl buvau laiminga galėdama kukliai prisidėti prie knygos apie Mokytoją išleidimo ir su didžiausiu džiaugsmu vykau į Stakliškes, į mano mielą mokyklą, kur įvyko knygos pristatymas.
Labai patiko pasisakymai apie Mokytoją Danutę. Kiekvienas jų išreiškė didelę meilę Mokytojai, dvelkė šiluma ir begaliniu nuoširdumu. Ji tikrai išliko gyva mūsų širdyse.
Ačiū knygos sudarytojoms Onutei Andrulevičienei ir bendraklasei Anelei Zurlienei. Ačiū mano mielos mokyklos mokytojams ir mokiniams už puikų renginį, ačiū už tai, kad pasijutau tarsi sugrįžusi namo, kur esu mylima ir laukiama.
Anelė Zagrebaitienė, 10-tos laidos abiturientė
Report