Bendrosiose programose pateikta intuityviai taikli ir išsami formuluotė, kad švietimo tikslas – ugdyti pilietį, gebantį priimti dorus ir drąsius sprendimus ir juos efektyviai įgyvendinti. Ar tokia sutrumpinta versija mums atrodo priimtina, turbūt priklauso nuo to, kokią reikšmę teikiame kiekvienam žodžiui. Tačiau suvokiame, kad švietimo tikslas yra aiškus, – jis derina žmogaus ir žmogaus kūrinio – valstybės – reikmes. Laisvos valstybės saugumas priklauso nuo išsilavinusių piliečių, o piliečių laisvės garantas – savos visuomenės pripažintos demokratinės vertybės, pagrįstos savitarpio pasitikėjimu.
Ar švęsdami Vasario 16-ąją pagalvojame, kas yra lietuviui Lietuva? Pareiga būti žmogumi, atsakingu piliečiu? Pilietis – labai senas žodis, turintis indoeuropietišką šaknį, kuris reiškia pilies aplinkos žmogų. Tą, kuris kovų metu glaudėsi prie pilėnų. Dabar norėtųsi, kad mūsų pilis – mūsų piliečių valstybė – taptų nebe ginties tvirtovė, atskirianti mus nuo pasaulio pavojų, o sava kultūra ir dvasia spindintis žmonių statinys, žavintis savus ir kviečiantis kitus. Tą taip seniai suprato ir savo laiškuose rašė Lietuvos kunigaikštis Gediminas. Tik atsigręždami į praeitį suvokiame, kad būtent tautos praeitis padeda kurti dabartį ir gyventi joje.
Minėdami Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos 95-ąsias metines vis tik turime pripažinti, kad ypač rimta pilietinio ugdymo problema yra mūsų kasdieninės realybės akivaizdus neatitikimas su deklaratyviai teigiamomis tiesomis per pamokas. Mokymo turinys stipriai kertasi su tuo, ką mokiniai mato Lietuvos politiniame gyvenime. Šiandien mokytojui sunku kalbėti apie įstatymo viršenybę, apie dorą ir sąžiningą elgesį, skaidrų demokratijos funkcionavimą. Mokiniams paprasčiausiai sunku patikėti, kad šalyje gali triumfuoti teisingumas, būtų išgyvendinta korupcija, pristabdyta kontrabanda, sumažinta šešėlinė ekonomika. Tai akivaizdus dvigubos tiesos funkcionavimo pavyzdys, kai pamokose teigiamos tiesos nebeatspindi objektyvios realybės. Šių dienų mokiniams mūsų pilietinio ugdymo pamokos vis labiau tolsta nuo šiandieninės Lietuvos realybės. Taigi sunku mokyti tiesų, kai supranti, kad aplinka atskleidžia visiškai kitokį vaizdą. Gal tikrai vertėtų pamąstyti apie tai, kad šiandien pilietiškumo pamokas reikėtų padaryti ne privalomas, o laisvai pasirenkamas, pabandant tam tikrus šios disciplinos aspektus integruoti į kitus mokomuosius dalykus. Manau, kad tada pilietiškumo ugdymas vyktų natūraliau, gal net efektyviau. Juk žinome paprastą tiesą, kad net ir gražios idėjos, kurios diegiamos prievartos būdu, dažniausiai duoda atvirkštinį rezultatą. Prasmingos akcijos, paremtos laisvu mokinio apsisprendimu, yra efektyvesnės ir suteikia jaunam žmogui tikros visuomeniškos patirties. Be to, kiekviena mokykla, nuoširdžiai, o ne formaliai mininti valstybės šventes, organizuojanti pažintines ekskursijas ir įsijungianti į prasmingas akcijas, augina žmogų, valstybės pilietį. Juk tikrasis pilietiškumas ir patriotizmas yra ugdomi ne deklaracijomis ir juo labiau ne prievarta ar primityviais pamokymais.
Istorijos keliais einame ne tik per istorijos ar pilietinio ugdymo pamokas, bet ir kurdami mokykloje mikrokultūrą, pagrįstą pilietinės gyvensenos modeliais, įsitraukdami į savanorišką dalyvavimą įvairiose akcijose, popamokinę veiklą, kuri mokyklai padeda brandinti mokinį, asmenybę – pilietį.
Šiais metais minėdami Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos 95-ąsias metines, Jiezno gimnazistai ir mokytojai, susirinkę į integruotą istorijos, muzikos bei pilietinio ugdymo pamoką vėl prisiminė tą laikmetį, kuomet buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija, pasirašyta dvidešimties Lietuvos vyrų. Giedodami Tautišką giesmę džiaugėsi ne tik diena, kai buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas, kuris paskelbė pasauliui apie nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimą. Gimnazistai džiaugėsi ir Šlovės valanda, primenančia V. Kudirkos kadaise tautą skatinusį keltis varpą: geriausiems mokiniams, įvairių olimpiadų, konkursų bei varžybų prizinių vietų laimėtojams gimnazijos direktorius Povilas Veteris įteikė padėkos raštus bei diplomus. Nepriklausomybės dienos minėjime skambėję žodžiai – Laisvė, Vienybė, Meilė Tėvynei – natūraliai įgavo prasmę, kai aktų salės scena vos sutalpino tuos, kuriems buvo įteikti apdovanojimai. Ko gero, būtent tokios akimirkos brandina suvokimą, ką reiškia būti gimnazistu, lietuviu, piliečiu, kelia mokinių savivertę, skatina motyvaciją ir, be abejo, ilgam pasąmonėje užfiksuoja teigiamas emocijas. Taigi tik taip ne formaliai minint valstybės šventes ugdomas jaunas žmogus ateityje gali tapti doru, kultūringu ir dvasingu valstybės piliečiu, kuriančiu visuomenę, pagrįstą pilietinės gyvensenos modeliais, o, svarbiausia, tenkinančią kiekvieno žmogaus ir valstybės reikmes.
Birutė Dičkuvienė,
Jiezno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė
