Po Lietuvą sukrėtusių kraupių įvykių, viešojoje erdvėje kai kurie susirūpinę žmonės ėmė siūlyti grąžinti mirties bausmę. Žinoma, tuo pasinaudojo keletas žinomų politikų, neaišku, ar manydami, jog tai bus puiki priemonė mažinti nusikalstamumą, ar tiesiog norėdami greitai patekti į viešosios erdvės epicentrą bei susikurti didelę nemokamą reklamą. Bet kuriuo atveju, reikia nepamiršti, kad mirties bausmė buvo įteisinta Lietuvoje, tačiau 1988m. Seimas ją panaikino, o Konstitucinis Teismas pripažino tokio tipo bausmę prieštaraujančia svarbiausiam šalies dokumentui – Konstitucijai. Dabar, prasidėjus diskusijoms šia tema, o diskusijos svarbiais klausimais yra teigiamas pilietiškos visuomenės bruožas, verta prisiminti argumentus, faktus bei statistinius duomenis, prieštaraujančius mirties bausmei ir dar kartą aptarti, kodėl ji yra uždrausta.
Tai neveiksminga
Kartais klaidingai manoma, kad tai veiks kaip prevencinė priemonė ir atbaidys nusikaltėlius nuo žiaurių veiksmų atlikimo, tačiau kol kas nėra jokių įrodymų, patvirtinančių šią teoriją. Dauguma nusikaltėlių galvoja, jog jiems pavyks išvengti bausmės, nesvarbu kokia ji būtų.. Vienas iš tai patvirtinančių faktų – JAV pietuose yra įvykdoma 80% šalies mirties bausmių, o tame regione vis dar įvykdoma daugiausiai žmogžudysčių visoje šalyje. Taip pat 2012 m. FTB duomenimis, šiaurės rytinė JAV dalis, kurioje nebuvo įvykdyta mirties bausmė nuo 2005m., turėjo žemesnį žmogžudysčių vidurkį nei visa likusi šalis. Kitaip tariant, teritorijose, kuriose nėra taikoma mirties bausmės, žmogžudysčių skaičius yra mažesnis arba lygus toms teritorijoms, kuriose ji taikoma. Tai parodo, kad tai neveikia kaip prevencijos priemonė.
Toks metodas sukuria galimybę įvykti neištaisomoms klaidoms
Verta prisiminti ir tai, kad teisinėje sistemoje vis dar pasitaiko klaidų dėl aplaidumo ar korupcijos. Įvedus mirties bausmę šios problemos neišnyks, nes keisis ne metodas, o bausmė, tačiau teismui paskelbus neteisingą sprendimą pasekmės bus daug baisesnės ir nepataisomos. Įvairiose valstybėse yra nutikęs ne vienas atvejis, kai paaiškėjus naujoms aplinkybės, kuriomis įrodomas žmogaus nekaltumas, jis paleidžiamas į laisvę ir, nors laiko sugrąžinti neįmanoma, valstybė bando bent kažkiek atstatyti padarytą žalą, tačiau, įvykdžius mirties bausmę, tokia galimybė tampa nebeįmanoma, o teisėsauga lieka žiauraus nusikaltimo kaltininke. JAV nuo 1973 iki 2012 m. buvo paleista 140 žmonių, nuteistų mirties bausmei, kurie dėl atsiradusios naujos informacijos buvo išteisinti; kai kurie iš jų – likus vos kelioms minutėms iki nuosprendžio įvykdymo. Dar baisiau tai, kad Kolumbijos Universiteto profesoriaus, Džeimso Lybmano (James Liebman) atliktas tyrimas 1973-1995m. parodė, jog vienas iš dvidešimt nuteistųjų buvo nekaltas.
Tai neekonomiška
Abejotina, ar ši priemonė veiktų ir kaip taupymo metodas. Žurnalas The Economist 2009 metais visuomenę informavo apie atliktus tyrimus, kuriuose paaiškėjo, kad mirties bausmės įvykdymas Jungtinėse Amerikos Valstijose kainuoja daugiau nei kalinio išlaikymas iki gyvos galvos. Taip yra dėl ilgų, specialių ir sudėtingų teismo procesų, reikalaujančių daugiau lėšų nei įprastos teismo veiklos. Tačiau nemanau, kad ekonominė perspektyva šioje diskusijoje turėtų būti svarbi, nes žmogaus gyvybė yra finansiškai neišmatuojama ir neįkainojama.
Teisinė sistema ir humaniškumas
Be jokios abejonės, žiaurūs nusikaltėliai laiko atgal neatsuks ir nusikaltimo žalos neištaisys, tačiau jie dar turi galimybę prisidėti prie visuomenės gerovės kūrimo. Taip pat turime prisiminti, kad jie taip pat yra kažkieno šeimos nariai. Ar mes tikrai vykdydami įstatymą norime iš kažko amžiams atimti brolį/sesę, vyrą/žmoną, tėtį/mamą, sūnų/dukrą? Žmonės neturi patirti dar daugiau skausmo už jų artimųjų įvykdytas klaidas, su kuriomis jie neturi nieko bendro.
Neretai mirties bausmės šalininkai nori taikyti „akis už akį, dantis už dantį‘‘ principą, tačiau tai nusikalstamumo problemos neišspręs, o tik palaikys žiaurumo idėją. Be to, teisinė sistema nusiristų iki nusikaltėlių lygio, bandydama teisingumą vykdyti šaltakraujišku būdu – atimdama beginkliams žmonėms gyvybes. Taip pat teisėsauga tarsi tartų, kad šis nehumaniškas būdas yra tinkamas spręsti problemoms, ir tai ateityje gali sukelti neigiamas pasekmes.
Išvados
Taigi, dar kartą peržvelgus visus argumentus, galima padaryti išvadas, kad mirties bausmė yra prasta prevencinė priemonė, dažnai ekonomiškai nenaudinga, naikinanti teisingumo orumą, sukurianti galimybes įvykti nepataisomoms klaidoms ir, žinoma, tai – nehumaniškas būdas spręsti nusikalstamumo problemą. Norint apsaugoti visuomenę nuo surastų žiaurių žudikų veikia ir iki šių dienų galiojantis principas – laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Taip pat naudingiau spręsti šią problema būtų ieškant nusikaltimų šaknų, koncentruojantis į suimtų ir linkusių vėl įstatymus laužyti nuteistųjų perauklėjimą, tobulinant socialinį švietimą ir didinant viešųjų saugos tarnybų efektyvumą.
Donatas Staneika
