Mėsiedas baigėsi Užgavėnių linksmybėmis

Laukti Užgavėnių jiezniečiai ėmė iškart po Trijų Karalių.

Ir ne šiaip sau laukė, bet ruošėsi iš širdies – gaminosi kaukes iš popieriaus ir klijų, o viso to juos mokė skulptorius Gvidas Švenčionis. Kadangi kultūros ir laisvalaikio centras remontuojamas, tad ir mokymai, ir repeticijos vyko nedideliame kabinete, tačiau užsidegę kūryba žmonės čia kuo puikiausiai tilpo.

Užgavėnių vakarą rodėsi, kad švęsti ir žiemą vyti nebus kam. Prie dailiai pasipuošusios Morės, pakėlusios akis į dangų ir laukusios savojo likimo, būriavosi keli kaukėmis pasipuošę vaikai. Bet baimintasi be reikalo. Muzikos suvilioti netrukus į kultūros centro kiemą sugužėjo pasiblynauti vaikščioję vaikai, iš namų šilumos ištrūkę suaugusieji, o netrukus prasidėjo ir smagus kaukių paradas – neatpažįstamai pasikeitę, virtę raguotomis, šeriuotomis ir plaukuotomis pabaisėlėmis savo darbus parodė saviveiklininkai ir kultūros darbuotojai. Grojo, šoko ir dainavo, o žiūrovų akys juos tik ir sekiojo, mat nelengva buvo atspėti, kas gi slepiasi po ryškia ir keista kauke. Kur buvus, kur nebuvus, savo šluota vienus vanojo, o kitus šukavo vikri Raganėlė, ir šokiuose tinkama, ir žaidimuose reikalinga. Mat vaikai ir suaugusieji galėjo parodyti savo jėgą, kaudamiesi maišų dvikovose, į kiaurą skrybėlę mėtydami kamuolius. Žinoma, neapsieita ir be Lašininio bei Kanapinio kautynių. Šių jėgos pasirodė esančios labai jau lygios, tad į jų kovą įsitraukė ir vaikai, be vargo virve nutraukę galios pristigusį Lašininį ir jo gerbėjus. Tad viskas – Mėsiedas baigėsi, prasideda Gavėnia ir Velykų laukimo laikas.

Žaidimą keitė šokis, o šį – daina, šventė, regis, tik prasidėjo, o jau sukasi ratelis apie deginamą Morę. Greitai vakaro vėjas išsklaidė jos pelenus, taip pranešdamas, kad jau metas šventei ir linksmybėms baigtis, o žmonėms – skirstytis į namus, paslėpti savo gražiąsias kaukes iki kitų Užgavėnių ir laukti šilumą bei žalumą atnešančio pavasario.