Vilija Čiapaitė
Pirmąją Menų akademijos dieną, kuomet žiūrovai ir svečiai tik tik rinkosi į jos atidarymą, pakalbinau šios akademijos iniciatorę ir sielą, profesorę Audronę Žigaitytę. Pokalbis buvo trumpas, tačiau aiškus. Ji sakė, jog daugeliui kyla klasimas, kodėl buvo pasirinktas būtent Birštonas. Ilgai neanalizavusi ir nesvarsčiusi profesorė visiems atsakydavo, jog Birštonas savo kamerine aplinka, ramybe idealiausiai tinka Muzikos akademijai. Nuostabus miestas, ramybė, o tai yra ko labiausiai ieško menininkai.
Visas dešimt dienų Birštone virė meistriškumo užsiėmimai, tiesiogiai susiję su muzika. Paskaitos, vokalistų, pianistų meistriškumo pamokos, scenos judesio, jogos užsiėmimai, knygų skaitymas ir daug daug koncertų. Birštonas tapo tarsi muzikos Meka, kurioje galėjai ne tik pažiūrėti, bet ir pabandyti, pasiklausyti, dalyvauti. Per Menų akademijos uždarymą Birštono savivaldybės administracijos direktorius Valentinas Vincas Revuckas net pajuokavo, jog šalia Kultūros centro vykstantys Menų akademijos užsiėmimai buvo girdimi ir savivaldybėje, kas pakėlė daugelio specialistų darbingumą, o vicemeras Vytas Kederys taip pat pasidžiaugė, jog Menų akademija atrado Birštoną.
Beje, Menų akademijos užsiėmimuose gimė ir himnas Birštonui. Žodžius jam parašė dvi sesutės, birštonietės, Birštono meno mokyklos auklėtinės (mokytoja Ramunė Liutvynskienė) Austėja ir Adrija Suchockaitės. Taigi, baigiamajame koncerte jos atliko himną, o profesorius Vladimiras Prudnikovas joms akomponavo.
Be šių dviejų dainininkių Menų akademijoje visas dienas mokėsi ir dar trys biršoniečiai, tai koncertmeisterė Aleksandra Kolpokovaitė, Paulius Matulis ir Elvinas Morkvėnas. Tuo ypač džiaugėsi Birštono meno mokyklos direktorė Laimutė Raugevičienė, kuri prisipažino, jog visas dienas, kol vyko menų akademijos užsiėmimai, ji stengėsi beveik visuose dalyvauti.
Šis projektas buvo svarbus tuo, kad jame galėjo dalyvauti vaikai, kuriems svarbi muzika. Tai tęstinė prabanga, praturtinusi Birštoną neeiline savaite. Čia visiems buvo gera nuotaika, svarbiausia, visi atranda Biršoną iš naujo. Meilė šiai menininkų Mekai vis didėja ir, kaip kažkuris iš pasisakiusiųjų pasiūlė, reikia pastatyti Birštono misteriją arba net operą.
Ir aš galiu visiškai drąsiai pritarti, jog tai visiškai įmanoma, nes Birštono kultūros lygis yra aukštame lygyje. Jie sugeba po sparnu priglausti daug žinomų ir kūrybingų žminių, kurie, ką žinai, gal kada nors sudėlios taškelius ir kaip padėkos ženklą pradžiugins Birštoną kūriniu, kuris bus skirtas būtent miestui, pašnibždomis daugelio menininkų vadinamu „mūsų Meka“.
