Vilija Čiapaitė
Šeštadienio ryte Birštone kai kuriuos prižadino muzika, sklindanti iš J. Basanavičiaus aikštės. Ir muzika, ir skelbimai kvietė į susitikimą su Birštono krašto žolininke Birute Laukevičiene. Ten pat Birštono meno mokykla ragino kartu piešti relaksacinėje programoje „Menas gydo ir džiugina“.
Žolininkės patarimai
Birutė Laukevičienė birštoniškiams ir visos Lietuvos gyventojams žinoma kaip žolininkė. Ji pristatė Birštono krašte augančių vaistinių žolelių paslaptis, vaišino gydomosiomis vaistažolių arbatomis, kurių receptus paveldėjo iš savo močiutės, taip pat žolininkės, ir iš savo rankomis rinktų žolių. Visi norintys galėjo pasikonsultuoti, kokios žolės gali pagelbėti nuo vienos ar kitos ligos, kaip reikia rinkti ir džiovinti žoleles, gydytis arbatomis. Ant stalo pūpsojo didelis ką tik sode pririnktų obuolių krepšys, čia pat puikavosi rudeninės raudonskruostės avietės, masinančios jų paragauti. Žolininkė negailėjo patarimų, o norinčių kuo daugiau sužinoti apie vaistažoles ir jų savybes nestokojo. Kai kas, pasiėmę jos vizitines korteles, žadėjo paskambinti ir susitikti su guvia ir daug gamtos paslapčių žinančia žolininke.
Menas gydo ir džiugina
Ant nedidelio staliuko sukomponuotas natiurmortas iš rudens gėrybių džiugino akį. Meno mokyklos mokiniai ne vieną privertė išbandyti savo sugebėjimus paėmus pieštuką ar teptuką. Čia pat stebėdamas piešiančius naudingų patarimų nestokojo Remigijus Janušaitis, išbandyti save kūryboje siūlė ir Birštono meno mokyklos vadovė Laimutė Raugevičienė, kuri kartu su visais džiaugėsi ne tik mažųjų, bet ir vyresniųjų piešiniais.
Mažieji šventės dalyviai kreidelėmis piešė ant ilgos popieriaus juostos, ištiestos ant žemės. Juos stebintys tėveliai su malonumu padėjo, patarinėjo, o kai kurie patys piešė. Juk tai malonumas ir terapija ne tik vaikams.
Padovanok Birštonui šypseną
Aikštėje rinkosi vis daugiau smalsuolių. Vieni šypsojosi, kiti stebėjosi tuo, kas vyksta, tačiau labiausiai džiaugėsi tie, kuriems buvo pasiūlyta linksmai nusifotografuoti auksiniame stilizuotame rėme. Ir tai buvo puiku, nes retai tenka nusifotografuoti miesto fone ir dar auksiniuose rėmuose visu ūgiu, o kai kam – dar ir su nieko nesuprantančiu augintiniu…
Jurginų šventė
Vytauto kalno papėdėje vyko tradicinė Birštono kraštui Jurginų šventė. Daugelis žino, jog Ustronės dvaro atsiskyrėliu vadintas Stanislovas Moravskis kadaise atvežė ir prijaukino jurginus, kurie atkako ir iki Birštono, kur moterys augina juos savo soduose, jais puošia namus ir mano, kad gėlių aranžavimas taip pat padeda atsipalaiduoti, atgauti vidinę ramybę. Įvairiaspalviai jurginai buvo eksponuojami prie Vytauto paminklo ir komponuojami į gėlių kilimą.
Skiautiniai
Skiautinių menas atėjo iš gilios senovės. Istoriniai šaltiniai teigia, kad net mums žinomos Egipto faraonų skulptūrėlės, išdrožtos iš dramblio kaulo, pavaizduotos su skiautinių apsiaustais. Apie skiautinius žinojo kinai. Skiautinių pėdsakai veda ir į senovės Persiją, Graikiją, Romą. Skiautiniai nebuvo vien prasčiokų užsiėmimas: žinoma, kad Škotijos karalienė Marija Stiuart, valdovė, įkalinta kovoje dėl sosto, kalėjime siuvo skiautines lovatieses. XV-XVI a. skiautinių technika išplito Indijoje. Atskirai išausti įvairių formų audinių gabaliukai buvo sujungiami į vieną gaminį. Labiausiai skiautiniai suklestėjo Amerikoje, kur naujųjų gyventojų – kolonistų žmonos (daugiausia britės ir olandės) atsivežė būtiniausius apyvokos daiktus ir kimštinių bei skiaučių siuvimo supratimą. Amerikoje skiaučių menas yra labiau išvystytas nei Europoje: vos ne kiekviename mieste veikia moterų susibūrimai – skiautininkių gildijos, organizuojančios pasaulines meno parodas, kursus norinčioms išmokti šio meno paslapčių. Europoje skiautiniai populiarūs tapo tik per pastarąjį dešimtmetį. Norvegija, Vokietija, Olandija, Prancūzija – tai šalys, kuriose ši meno šaka labiausiai klesti.
Skiautiniai Lietuvoje
Anksčiau dažnoje Lietuvos sodyboje buvo galima pamatyti ne tik austinių, bet ir iš skiautinių pasiūtų užtiesalų, užvalkalų. Kartu su jaunamarte į naujus namus kraičio skrynioje atkeliaudavo ir rankdarbiai, o anyta išmokydavo jaunąją savo meno gudrybių. Tačiau tai, deja, liko praeityje, ir moterų senųjų darbų galima surasti tik muziejuose. Lietuvoje skiautiniai žinomi kelis šimtus metų. Etnografiniame muziejuje saugomi du XX a. pradžios skiautininiai kilimėliai. Šiuo metu skiaučių meno atgimimas jaučiamas ir mūsų šalyje, nors skiautiniai pas mus dar nėra tokie populiarūs, kaip Vakarų Europoje ar, juolab, Amerikoje. Lietuvoje tik pavienių darbštuolių pastangomis ugdomos naujos tradicijos ir steigiami klubai, kuriuose moterys dalijasi savo patyrimu ir sukauptomis žiniomis.
Muziejaus kieme
Jau iš tolo, einant muziejaus link, matėsi įvairiaspalvių skiautinių darbai, verčiantys paspartinti žingsnį. Čia, palapinėje susėdusios, apie savo darbus pasakojo Lietuvos skiautininkės. Daug informacijos pateikė Kauno skiautinių klubo pirmininkė Gražina Ašmienė. Ji pristatė klubo nares bei papasakojo apie klubą, kuris, įsikūręs 1995 metais, savo darbais džiugina ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žmones. Paroda, eksponuojama Birštono muziejuje, pavadinta „Nauja – užmiršta sena“. Ji tarsi atsakas nuo rugsėjo 4 iki spalio 2 dienos Kaune organizuojamai parodų mugei „Parodų tiltai“. Joje eksponuojama ir Birštono muziejaus parengta paroda „Senasis Birštono kurortas“.
