Menininko darbuose kiekvienas gali įžvelgti tai, ko nori siela

Vilija Čiapaitė

Birštono kurhauze sekmadienio popietę kvietė lankytojus ne į vieno, kaip įprasta, o net dviejų autorių parodas. Abi parodos su labai tarpusavyje susijusiais pavadinimais: Violetos Rudinskaitės Juozevičienės „Nuotaikos” ir Ausmos Bankauskaitės „Akimirka”.

Ausmos Bankauskaitės „Akimirka”

Pirmojoje salėje Ausmos Bankauskaitės darbai padvelkė ramumu. Peržiūrėjus juos pasijutau it ramiai sėdėdama plačiame fotelyje, įsisupusi į minkštą pledą ir gurkšnojanti karštą žolelių arbatą. Tokia nuotaika ir pradėjau nagrinėti kiekvieną darbą… Vienur žvelgdama prisiminiau vaikystėje matytą filmuką apie slibiną ir gerumą, kitur gi išgirdau šnarant medžių lapus, dar kitur nukakau į žiemos pastatytas ledo grūstis. Čežantys lapai ir siūbuojančių medžių girgždesys… Visa tai pajunti visa esybe ir suvoki, jog gyvenimo akimirka yra tokia trapi ir skausmingai trumpa, kurią tegali pagauti tik dailininko meniška ir trapi sielos polėkio paukštė. Ne veltui Ausma savo pristatyme parašė: „Prabėgusi akimirka yra be galo svarbi ir reikšminga. Gyvenimas susideda iš akimirkų”.

Stebint darbus buvo galima suprasti, jog tai siekiamybė formuoti lankytojų suvokimą ir bandyti įdiegti, kad modernusis menas, moderni tapyba – ne „terlionė“. O pilkai mėlyna dominuojanti spalva sakyte sakė, jog Ausmos darbai raminamai veikia spalvine prasme, turi neįkyrių siužetinių linijų, kur nesijaučia stresas ar emocijos, nors pati menininkė gana temperamentinga.

Pati Ausma kaunietė. Baigusi tapybos magistratūros studijas, surengė ne vieną personalinę parodą, dalyvavo daugybėje grupinių parodų Lietuvoje, Lenkijoje, Šveicarijoje. Beje, ji aktyviai dalyvauja pleneruose, pati bando save realizuoti jų organizacinėje veikloje.

Violetos Rudinskaitės – Juozevičienės „Nuotaikos”

Įžengus į kitą ekspozicijų salę, nejučiomis suvoki, jog patekai į ryškių spalvų, kurios it lava išsiveržusi iš vulkano, vietą. Nuo kaitrių ir žaismingų spalvų pasijunti it jų šildomas ir apakintas. Čia jos siaučia it saulės zuikučiai ir akimis bandai pagauti jų šokio ritmą. Kiekvienas darbas verčia ieškoti, pamatyti, suvokti, ką autorė nori papasakoti. Kiekvienas potėpis svajingai nuneša į Azijos kraštus, kur kaitra ir karštis subtiliai perkelia mus į tą laiką, kuomet autorė keliavo po Aziją ir kiekviena kūno ląstele jautė saulę, alsuojančią gamtą ir vandens ištroškusią augmeniją.

Viskas taip jautriai ir subtiliai perkelta ant drobės, tad vertė pajusti, džiaugtis ir stebėti akimirkas, sustabdytas menininkės Violetos Rudinskaitės – Juozevičienės mintimis ir darbu.

Taigi dviejų menininkių skirtingi darbai, tačiau jie tokie patrauklūs akiai ir mieli sielai. Juose kiekvienas gali įžvelgti tai, ko nori siela. Juk galima išgirsti ne tik medžių ošimą, bet ir muziką, dainavimą, pajusti saulės blyksnį, šaltuką, ramybę. Tereikia tik labai labai norėti.