Vilija Čiapaitė
Nors lauke dargana, tačiau Prienų kultūros ir laisvalaikio centre jauku. Kiekvieną pasitiko dar dažais kvepiantis fojė, šviesa ir laukė kažkas magiško.
Šį kartą noriu papasakoti apie Aušros Deltuvienės autorinių darbų parodos atidarymą, su paprastu, bet daug minčių ir pamąstymų sukeliančiu pavadinimu „Tai aš…”.
Atėjusi tiesiai ir patraukiau į ekspozicijų salelę, kur manęs laukė Aušros sukurtos gyvenimiškos pasakos knyga…
Ant šilko tapyti paveikslai tarsi nunešė į dailininkės išburtas mistines ir kartu gyvenimiškas pasakas…
Plunksna, kuri it neseniai išskridusių paukščių prisiminimui palikta dovana, vertė prisiminti saulėtas vasaros dienas, kuomet su pirmaisiais saulės spinduliais išgirsdavome jų giesmes tekančiai saulei, kitur gi ant plunksnos sutūpę metaforiniai paukšteliai priminė, jog paukštis niekada negyvena vienas, jis, kaip ir žmogus, turi šeimą, turi kuo rūpintis.
Pilku atspalviu nusidažiusi ir žiedynu aplipusi gėlė kvietė skaičiuoti jos žiedelius, o pasimetus skaičiuojant nuklysti į vakarėjantį gėlyną, kuomet sutema meta pilkus atspalvius ir stebina mistišku pavargusių spalvų šešėliu.
Žavingi pienių pūkai, verčiantys nejučiomis įkvėpus oro išpūsti žandus ir pūsti, kad lengvučiai pūkai pasklistų it nematomų raganų transporto priemonės – skėčiai, paslaptingai nuleidžiančios ant žolynų…
Laumės žirgai, paslaptingai nardantys po klevų išbrandintus sparnavaisius, atrodo apsunkę ir nustebę, kad gelsvo atspalvio nejudantys ir kažkuo panašūs į juos padarai nerodo jokio judesio. Akimirka ir vėjo gūsio sujudinti sparnavaisiai tarsi atgyja ir kviečia laumžirgius bendram šokiui. Jiems vėjas atneša gamtos muzikos garsus, tačiau trumpas šokis baigiasi, nes tik laumžirgiai sugeba pakilti į rudenėjančio dangaus mėlynę ir be garso mojuodami sparneliais nešti laumes ten, kur jos sukurs kitą pasaką…
Meldai, ramiai supdami savo šluotas, laukiantys gamtos keistenybių, ir čia pajunti vėjo dvelksmą ir pulsuojančio vandens magišką muziką.
Pagaliau atsisukau į dailininkės Aušros Deltuvienės autorinius molinius darbus. Kaip mažas vaikas, patekęs į pasakų šalį, nejučiomis pritūpiau prie baltų obuoliukų. Išradingai padarytos skylutės privertė pasijusti mažu nykštuku ir įlindus į obuoliuko vidų pasigardžiuojant sugraužti sėklytes…
Tarsi išdžiovinti artišokai kvieste kvietė juos paliesti ir pajusti, pamilti, pažvelgti, grožėtis.
Čia pat su sustingusiais žolynais puikavosi lėkštutės, lėkštės, vazos. Kiekvienas savitas, dvelkiantis įdėta Aušros meile, polėkiu ir fantazija.
Aušra Deltuvienė žinoma ne tik paprastų žmonių, bet ir didelės gildijos menininkų. Tai brandi ir visada besišypsanti menininkė, dalinanti gerumą ir savo auklėtiniams. Šaunu, kad jos mokiniai sugeba realizuoti jos patarimus drobėje, popieriaus lape, minkydami molį. Dėl Aušros begalinio atsidavimo jos auklėtinių darbai žinomi šalyje. Tačiau pati menininkė visada gyvena savęs ieškojimų ir atradimų kelyje. Ji savo sugebėjimus ir meninę išraišką visuomet papildo naujovėmis. Juk kaprizingasis porcelianas taip pat jau bando dailininkės kantrybę. Dėl jos užsispyrimo jis tampa trapiu ir akį traukiančiu papuošalu, kuris baltumu ir lengvumu žavi ne vieną.
Aušra prieš parodos atidarymą labai jaudinosi, tačiau draugų, pažįstamų ir bendraminčių būryje tarsi atgijo ir jos naujų atradimų, darbų ir kūrybinių mūzų polėkis tarsi įgavo antrą kvėpavimą. Ir reikia tikėtis, jog ši menininkė mus vėl nustebins ne tik baltumu, kuris reiškia tyrumą ir visa ko pradžią, bet ir spalvų gausa, kuri reiškia gyvenimo džiaugsmą.
