Vilija Čiapaitė
Birštonas kasmet surengia puikias pramogas, kurios atvykusiems įsimins ilgam.
Prieš pat parodos atidarymą, meno gerbėjai, Ilonos June-Junevičienės draugai, Birštono svečiai pradėjo rinktis į jaukią Kurhauzo meno galeriją. Šį kartą kiekvieno laukė žemiška ir puiki paroda „Iki pasimatymo, Žeme“, kurios autorė Ilona June-Junevičienė. Jau susitikimo metu abi pasisveikinome kaip senos pažįstamos, nes mūsų pirmoji pažintis buvo gal prieš ketvertą metų, kai jos nuostabūs nerūpestėliai nutūpė Birštono bibliotekos prieigose. Tie puikūs keramikos dirbiniai iki šiol dar stovi akyse! Tuomet autorei pasakiau, jog vienas primena mane, gulinčią pievoje ir pučiančią nuskintą pienės kotelį… Šį kartą nerūpestėlių nebuvo, tačiau mus pasitiko nuostabūs gėlėmis apkaišyti angelai. Jie kvieste kvietė pasidairyti. Čia pat šios parodos autorė Ilona, žavingai šypsodamasi pasitiko kiekvieną…
Patraukiau apsidairyti. Žvelgdama į jos pasteles pajutau, jog jos nustelbė pašalinius garsus ir vertė nugrimzti į lauko gėlių apsunkintą pievą, kur žiedai tarsi susiliejo su žaluma, bet ore tvyrantis kvapas viliojo dar įdėmiau stebėti gamtos sekamą pasaką. Jokių pasikartojimų, tik Žemės gamtos duota akimirka, kurią Ilona puikiai perkėlė ant popieriaus ir pateikė mums, stebėtojams. Dailiai paryškinti žiedlapiai vertė susimąstyti, jog autorė nori mums pasakoti apie grožį ir parodyti tai, kuo graži kiekviena gėlė. Kai kur mistifikuota žiedų kalba, tačiau tai verčia dar labiau susikaupti, įvertinti, pajusti. Kitur gi galėjai įžvelgti mistifikuotus oro balionus, pasąmonėje virtusius kažkuo neįprastu, nešančiu žinią, kuri galinti pasiekti kiekvieno vaizdinių gilybę…
Parodos atidarymo metu Ilona prisipažino, jog pastelė sugrįžo po 15 metų ir kai kurie parodoje eksponuojami darbai dar iš tų laikų. Pasak jos, dabar jaučiasi subrendusi tęsti šį pastelių šokį, kuris susijęs su gamta, gėlėmis, žeme. Juk ratas apsisuka ir viskas vėl prasideda iš naujo.
O keramika – tai taip pat Ilonos mylima meno sritis. Parodoje eksponuojamos vazos gėlių žiedų motyvu privertė net paliesti kremine glazūra padengtą vidų, kur galėjai užčiuopti žiedo viduriuką. Kiti gi darbai – švelnių dailininkės prisilietimų vaizdiniai, turintys gyvybinių galių, nes juose galima įžvelgti galybę minčių, kurios verčia susimąstyti, įžvelgti, pasidžiaugti. Beje, mistifikuotas katinas privertė pasijuokti – magėjo jį lyžtelti, nes jo spalvų perėjimo technika sužavėjo ir priminė skanią šokoladinę figūrą…
Išeidama iš parodos pasidžiaugiau, jog Lietuva turi puikių menininkų, kurių darbai pilni energetinių galių, kurias duoda pats menininkas ir suteikia, kaip sakoma, skanių akimirkų, kurios išlieka ilgam. Juk gamta, žmogus, Žemė yra visuma, kurios lobiai neįkainojami ir neišsemiami.
