Vilija Čiapaitė
Birštono kurhauzas žinomas kaip menininkų Meka, kurioje, nepriklausomai nuo metų laikų, vyksta judėjimas. Koncertai ir parodos nepaaiškinama magija traukia užsukti, pasižvalgyti, įsiklausyti. Kaskart į šią Meką atvyksta menininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šalių. Nepaliekami nuošalyje ir vietiniai kūrėjai, kurių darbai žavi, traukia, stebina.
Štai lapkričiui persiritus į antrą pusę meno gerbėjus pakvietė jau 12 metų skaičiuojančios Birštono meno mokyklos suaugusiųjų dailės studijos menininkų paroda. Čia visus džiugino darbai, nutapyti ne pagal profesionalius kriterijus, o širdimi.
Menininkus, nekvalifikuotus, tačiau norinčius tapyti, nukreipia eiti savo keliu Birštono meno mokyklos mokytojas Remigijus Janušaitis. Pasak jo, jie kūrėjai, o jis juos veda kūrybiniu keliu, neblokuoja minčių, fantazijų išraiškų, matymo. Kūrybinių procesų metu jis tik švelniai stumteli, kad nesustotų, kad atrastų ir išreikštų save kūryboje.
Žiūrėjimo šventė – pats geriausias darbų įvertinimas, nes malonu matyti, įsijausti, pažinti, išreikšti.
Menininkai, kurie laisvu laiku kuria, turi savo stilių, tačiau kūrybinių procesų metu jie daug atranda, nes tapyba ir yra ta neišsenkanti upė, kuri priverčia gyventi ne ramia nusistovėjusia tėkme. Juk atradimai, naujos tendencijos, dainavimas širdimi, potėpių galia suteikia didžiulio gyvenimo džiaugsmo!
Studijos narių darbų gausa pripildė menininkų Mekos sales. Tai Aurelijos Kleizienės, Vedos Martinaitienės, Rūtos Balčiūnaitės, Romualdos Bartulienės, Valerijaus Gratulevičiaus ir Petro Stanevičiaus kūriniai mus nuteikia kelionei po jų fantazijas. Be abejo, tarp mokinių darbų galima pasigrožėti ir paties Remigijaus Janušaičio keletu tapytų drobių.
Labai taikliai radau parašytus žodžius, jog „Gamtos nereikia atkartoti – ji nepakartojama!” Tai gali atrasti ir kai kuriuose darbuose, kurie nukelia į rūko skraiste apgaubtus gamtos kampelius, kitur gi jie nušvitę švytinčiomis rudeninėmis spalvomis, dar kitur pajunti lietaus teškenimą, Paryžiaus Monmartro dvasią, portretus, kuriuose galėjai atrasti pažįstamus veidus, jūros ošimą, sustabdytą gamtos peizažo grožį. Be abejo, ir aktai, kurie visada patraukia žvilgtelėti atidžiau.
Visko nesuminėsi, tačiau širdies kalbą tikrai pajusite kiekvieno nors ir neprofesionalaus, tačiau atradusio save menininko darbe. O tai pasako, jog menas – tai savotiška malda, kuri išreiškiama teptuko ir dažų muzika.
